Pilegrimsleden. 1
Pagaliau, paknopstom išsikapsčiau į ilgai lauktą kelionę. Dar skrydį sujaukė, ir vietoj valandos Kopenhagoj, turėjau laukti šešias. Gerai kad jie turi beveik patogių miegui dubliuotų kėdžių, tai truputį kompensavau miego trūkumą. Bet dabar jau vėl knapsiu, tai bandysiu daugiau foto mažiau teksto.
Centre buvau tik apie penktą. Nuskubėjau į piligrimų centrą, ne tiek paklausti kelių ūkiškų klausimų, kiek iš smalsumo pamatyti kas tai per įstaiga. O ten kavinė, viešbutukas ir pora etatų kabinete su žemėlapiais, piligriminius štampukus dėlioja. Buvau visai pamiršęs, kad čia oficialaus kelio finišas, o ne pradžia. Jie sako, neverta tau pėdint iki nakvynės, nuobodus sunkus kelias priemiesčiais į kalną. Tramvajum pavažiuok. Tai ir pabindzinėjau po miestą neskubėdamas.
Tarp visokių malonių atvirukų, prie vieno dizaino sustojau kiek ilgiau. Priminė mano paties labai labai seną idėją, kad pastatų fasadai turėtų būti ne šaltos, atstumiančios ribos, o kažkokios priimančios, prisileidžiančios, patrauklios vietos. Čia matyt kažkoks techninis pastatas, kurio fasadai virsta suoliukais ar net užuovėjomis. Arti to, nors gali būt kad gimė iš paprastesnės idėjos kad “kažko fasadui trūksta”.
Tramvajus smagus. Kątik perskaičiau, kad tai "šiauriausias pasaulyje tramvajus".
Tada koks kilometriukas vešlaus ir drėgno miško tako iki nakvynės vietos.
O nakvynės vieta - atskiras muziejus.
Iš karto matosi kad perdėtai daug rūpesčio įdėta į įvaizdį ir tvarką, kažkaip net patologiškai. Bet pasirodo, viskas sukasi aplink tą istorinį restoraną kitoje gatvės pusėje. Ir tas modernistinis tapybos darbas, ir pluoštas laminuotų lapų su istoriniu aprašymu. Pasirodo pernai jį vėl nupirko nauji šeimininkai, visi laukia kada jis pagaliau bus rekonstruotas (įdėta ne tik nuosaikios renovacijos vizualizacija, bet ir tekste įrašyti architektai). Duodama suprasti, kad kol jo nėra, bent jau piligrimų namelis bando kažkiek kompensuoti apylinkių svetingumą.
Nulijo.