Pilegrimsleden 13-14. Snøhetta
Žemėlapyje pamačiau užrašą “Snøhetta”, ir supratau kad ten bus tas žymusis elnių stebėjimo paviljonas, kuriuo kadaise taip žavėjausi. Gaila kad jis jau už nugaros, ir iki jo nužingsniuot nebūtų taip paprasta. Tad keičiam planus vėl. Žingsniuosiu truputį į šoną iki turistinio miestelio Dombas, kur yra traukinių stotis, pernakvosiu, ryte pavažiuosiu stotelę į šiaurę, nužingsniuosiu iki paviljono ir grįšiu. Tik va, sekmadienis, traukinys vienintelis vidurdienį, ir viskas išpirkta. Klausiu šeimininkės, kaip čia keliaut. Sako niekis, lipi į traukinį be bilieto ir ten aiškiniesi :) Greičiausiai, sako, tiesiog nusipirksi bilietą ir tiek. Taip ir buvo.
Bet prieš tai parodysiu Dombaso bažnytėlę, kuri kaip ir uždaryta, bet pirmoji norvegiškos tradicijos, kiek čia mačiau, net jei ne medinė.
Na ir porą kadrų iš stočių. Viena pradžiugino savo interjeru ir krosnele, kita - piligrimų kelio reklama Dombaso stoty, kuri net nėra ant pagrindinio maršruto. Įdomu, kad bendrai piligrimų kelias labai gerai prižiūrimas ir reklamuojamas stendais daugelyje sustojimo vietų - bet kad būtų labai jau populiarus, nepasakyčiau. Dažniausiai per dieną sutinku iki 10 žmonių, nors dabar pats sezono įkarštis, net daug šiltesnė vasara nei įprastai.
Smagu buvo pro traukinio langą pamatyti bažnytėlę, kurioje grojo pianinu.
Kopimas iki Snohettos neilgas, vos virš 3km, bet pusiaukelėj pradėjau matyti kemperių srautą ir milžinišką parkingą. Pasirodo, rimta atrakcija iš jo padaryta. Įdomu kokią dalį ažiotažo čia sudaro architektūra - nes lankstinuke ji lyg ir nelabai akcentuojama.
Pats paviljonas pasirodė smagesnis nei tikėjausi. Kažkaip iš tų nusaldintų paveiksliukų turėjau lūkestį, kad vietos bus mažai, paviršiai nusitrynę, židinys viskam trukdys ir t.t. Visgi vietos apsčiai, keli darbuotojai, akivaizdžiai gamtininkai, davė visiems pažiūrėti per monoklį, rodė vaikams kailius ir kaukoles, su kuriais jie paskui ilgai ir smagiai žaidė, plovė grindis ir tiesiog šeimininkavo. Nebuvau supratęs, kad tas medinis paviršius - tiesiog išskuobtas pilnaviduris rąstas, kuris ir kuria organišką erdvę. Viskas tirštai nulakuota, bet tai leidžia nebedaryti didelio skirtumo, kur galima lipti su batais, o kur jau nebe. Vienintelis trūkumas - ventiliacija. Nors atrodo, pastatas gana kiauras, ir tarp rąstų matyti nemaži plyšiai, visgi nepakankami, ir įkopusių į kalną prakaito kvapas darosi pernelyg svarbia patirties dalimi.
Dar biškis vaizdų leidžiantis:
Grįžau į Dombaso kempingą ir labai prastai miegojau, nors ir pats miestelis labai smagus, daug kuo priminė Nidą (kažkoks keistas centras ir labai jaukios apylinkės), ir pats kempingas tikrai smagus. Gerai nepafotkinau, tiek to. Tai įmesiu kelias nuotraukas iš kelio iki fantastiškos Busjord piligrimų nakvynės, nežinau kaip ją ir apibūdinti. Tai itin gražus senovinis ūkis, kur eilė mažų pastatųkų pritaikyti nakvynei ir vaišingumui. Pabandysiu įmest kelis vaizdus, nors kiemelis apsuptas namų ir suoliukų iš visų pusių, patogiais kalbėjimuisi atstumais, ir veikia kaip tikra mini susitikimų ir buvimo vieta. Dabar čia ir rašau, gerdamas vietinį alutį ir kartsnuokarto plepteldamas su praeinančiais. Tikrai smagi žingsniavimo pabaiga. Rytoj - vos keli km iki traukinių stoties, ir tikiuosi vakare būti Rjukane.
