Technoparodos LNDMLDM
Pastarosiom dienom vis užsimąstydavau, ar nevertėtų studentams daugiau papasakoti, kodėl tiek daug dėmesio skiriu technologiniams dalykams. Dabar čia nepasakosiu, kad technologijos nėra nei neutralios nei apolitiškos, ir kad kultūroj bei mene dalyvauja anaiptol ne foniniam vaidmeny. Tiesiog brūkštelsiu, kaip tokių svarstymų vedinas aplankiau dvi parodas, kurios kaip tik šitoms temoms ir skirtos. Tai Skaidros Trilupaitytės kuruota "(Ne)saugumo Ribos" Radvilų rūmuose (LNDM) ir "Ateities trajektorija" Istorijų namuose (LNM), kuruota Simonos Širvydaitės-Šliupienės.
Galima pradėti nuo to, kad lūkesčiai abiems buvo ne itin aukšti. Nors Skaidrą laikau savo bendraminte daugeliu klausimų, tikėjausi tiesiog stipriai poetinio ir švelniai politizuoto kūrinių asambliažo, statomo labiau ant emocinio krūvio. Ir pati pavadinimo konstrukcija tarsi indikavo kažkokį silpnumą: ribos juk visuomet yra tarp "kažko" ir ne"kažko", tai tas įskliaustelintas (ne), mūsų kultūrininkų antraštėse valkiojamas jau gerus 20 metų, atrodė kažkoks perteklinis. Na gerai, nors semantiškai jis beveik tuščias, tačiau semiotiškai juk įveda nevienareikšmės perspektyvos galimybę ir augina intelektualumo lūkestį. Gal truputį, bet ar pats pavadinimas be skliaustelių to nepakankamai parodo? Na tiekto jau čia, smulkmena, juolab, kad laikas parodoje man buvo tikrai smagus. Didelė nuopelno dalis čia tenka architektei Sigitai Simonai Paplauskaitei, kuri mažą salytę ir praeinamo koridoriaus dalį pavertė elegantiška, atmosferiška patirtimi. Be patoso, švariais sprendimais, saikingomis priemonėmis išgaudama erdvinę įvairovę. Seniai matytas manevras - tiesiog vadovėliškai švariai paimti liniją iš kūrinio ir perinterpretuoti architektūroje. Skanumėlis. O turinio prasme truputį atspėjau, bet ir ne visai. Inčiūraitės ir Gapševičiaus kūrybą žinojau ir visai mėgstu, tad jie man asmeniškai veikiau kūrė komfortišką foną. Centrinę animaciją priėmiau truputį kaip dekoraciją (bet gerą), tik nesugebėjau jos rimtai pažiūrėt, o prie interviu serijos praleidau gerą pusvalandį, ir dviejų puikių meteorologų pasakojimus apie dangų suklausiau nepakildamas. Na ir lakūnės bei tarptautinių santykių ekspertės pasakojimus beveik išklausiau, sėdėdamas ant taburetės ir spoksodamas į kalbančias galvas aipaduose. Vienam šone - nuo ekrano nuslystantys projekcijos rėžiai, kitame - nepaaiškintas (grafikos?) kūrinys, kurį lengviausia interpretuoti kaip kažkokią neutrinų srauto (cloud chamber) fiksaciją popieriuje(?). Žodžiu, visuma labai patiko - bet be abejo, tai lėmė ir gana asmeniškas santykis su dangaus tema.
"Ateities trajektorijai" lūkesčiai buvo dar žemesni - turbūt todėl, kad esu dirbęs su šiomis temomis, ir nežinau ar kas nors Lietuvoje pajėgtų sukonstruoti gerą, bent jau idėjų istorijos lygio pasakojimą apie lietuvišką mokslą. Čia buvau visiškai teisus: paroda ne tik priminė mokslininkų garbės lentą su faktologine informacija (studijavo ten, vadovavo tai ir tai laboratorijai, disertaciją rašė apie tą ir tą), ir mokslinių aparatų katalogą (skirtas tam ir tam matuoti, tikslumas toks ir toks). Tiesiog viskas įvilkta į daug spalvoto dizaino, šviesdėžių ir ekranų, kurių visuma truputį priminė stendinius Energetikos muziejaus, Mokslo salos ar Kopernikumo eksperimentariumus. Na, Mokslo salos analogija net per gera - ten pridizaininta bent jau gana nuoseklaus brendbuko dvasioje. Čia bandant įnešti kažkokio vieningumo, ant teminių stendų visur identiteto/logotipo variacijos prilipintos, tarsi desperatiškai bandant "užbrendinti" kiekvieną objektą atskirai, tarsi žmogus nežinotų kur yra tai jam reikia vis primint, kad ne mugėj. Architektūra čia tikrai ne stiprioji pusė - ją darė Justinas Dadonas - tikrai geras meikeris ir šiaip šaunus vyrukas. Bet visgi tai, kad jis veikiau objektų nei erdvių kūrimo profesionalas, čia stipriai kiša koją. Kaip ir pati erdvė, kuri istorijų namuose ir taip reto bjaurumo bei sudėtingumo: šviečiančios vaflinės lubos ir pretenzingai klykianti, ankšta balto ažūro laiptinė, kuri iki atgrasumo aukštumų pakyla ją pamačius viename vaizde su pompastišku raudonu kavinės minkštabaldynu. Yra tekę "kautis" su istorijų namų salėmis, nėra paprasta. Beje, jei gerai pamenu, čia buvo ir viena pirmųjų Sigitos Simonos Lietuvoje projektuotų parodų, kurias mačiau - ji tada kažkaip sugebėjo tą kažkokių viešbučių ar ofisų tvaiką pravėdinti, bent jau savo parodos salėje. Justinui buvo daug sunkiau, bet visuminės patirties čia jokia architektūra nebūtų išgelbėjusi. Regresyvus kuratorių komandos požiūris, atrodo, visiškai neleidžia kvėpuoti ir galvoti apie šviesesnę ateitį, nors iš pavadinimo galima suprasti, kad kažkoks suvokimas apie mokslą ir istoriją kaip į priekį nukreiptus dalykus lyg ir turėtų figūruoti. Tačiau pasakojimų apie tos ateities idealus rasti sunku. Idėjų lygmeny pavyko išskaityti tik pasakojimus apie efektyvumą, konkurenciją ir veržlumą. Matom išrikiuotus eilute vienaragius, o pati pirmoji parodos dalis - apie mecenatus. Jei reiktų apibūdinti, kokią švietėjišką misiją čia muziejus atlieka, sakyčiau, siekia kad užaugintume daug elonų maskų - sėkmingų technoverslininkų - be savikritikos, be jokių abejonių ir skrupulų. Net keletas įterptų meno kūrinių, tarsi turinčių praplėsti akiratį, čia nelabai padeda - Rožanskaitės ir Piekuro paveikslai lempučių apsuptyje ima atrodyti kaip iliustracijos, o Cooltūrisčių video triptikas, apdekoruotas mėlynais led'ais, nors ir trumpam sutrikdo, bet bandymas stabtelti ir pakontempliuoti buvo greitai permuštas greta kažkokiomis lemputėmis žaidžiančių vaikų spygaliojimų.
Žodžiu, daug prirašiau, bet bendras jausmas Istorijų namuose man buvo distopiškas, ypač laikais, kai tikrai reikia galvoti apie technologijas. Labai svarbu apie jas kalbėti kritiškai, bet tuo pačiu, mano supratimu, reikia išlaikyti savarankiškumą, ugdytis gebėjimą jas atsirinkti, valdyti ir naviguoti pasaulyje, kur kontroliuojantys technologijas dažnai turi daugiau galios nei išrinkti demokratiškai. O infantilus ura-progresyvizmas man indikuoja veikiau pesimistinę ateities trajektoriją..
Girdėjau kad MO muziejus irgi tęs tecnhologijų temą. Kad jau išsiliejau apie LNDMLNM, matyt, reikės stebėti šitą lauką ir toliau.