Pilegrimsleden 8-10. Dangaus ir muzikos dienos
Apžvelgt tris dienas jau gerokai sunkiau - atsiminimai nebe tokie ryškūs, ir daug kas šviežiau. Bet pagaliau - kalnai. Ir šiluma. Net truputį per daug tos šilumos.
Pirmas paminėtinas nutikimas - nauja faina koplytėlė, kurią interjero architektė Yngvild Wathne Sæther pasiūlė per vorkšopą 2010 metais. Smagiai suprojektuota, malonus balansas tarp gana tradiciško eksterjero ir šviesaus, modernaus vidaus.
Už koplytėlės - šešėlis, kur būriuojasi keletas piligrimų. Viena moterėlė lyg kūkčioja, o vyrukas, su kuriuo pasilabinom, tarsi iš belgijos, bet ją guodžia vokiškai. Nelabai klausausi dėl ko. Bet prie manęs prieina jos draugė, rodo į mano pleistrą ant kulno, ir sako “come, come, we have an expert”. Pasirodo, tai aš čia tas ekspertas turėčiau būti, o verkia žmogus, nes prasidėjo achilo uždegimas, ir ji ima galvoti, kad kelio nebenueis. Atsijoju jai pusę savo K-Tape juostos, pasidalinu Diclac’u (dar kažkiek įsipila į servetėlių pakelį, nes nėra daugiau kur), duodu nuobodžių patarimų, ir jie dėkodami iškeliauja.
Juokinga, kad po to prisėda trys jauni plepūs vokietukai. Pokštaujam šįbeitą, bet kai laikas eit, vienas vyrukas irgi ima rūpintis kulnu, bintuot visaip. Irgi achilas. Atseikėju Diclac’o, pleistro jau pagailiu - reikia pasilikti vieną persirišimą sau, o jaunuolis rodos visai stiprus, ir jam iki ašarų atrodo toliau nei iki Opdal’io vaistinės.
Žodžiu, įvyko kulninių klipatėlių susibūrimas - gal tam tos koplyčios ir reikėjo.
Kelias į legendinį Rhypusan namelį buvo tikrai varginantis - visad į kalną, ir šutino ne juokais. Bet vietoje, kaip ir visi sako - fantastiška. Visiška savitarnos trobelė su virtuve, visokių graužaliukų parduotuvėle, ir visai smagia kompanija.
Vokietis su Rumunu - truputį nuobodūs, gyvena telefonuose ir kalba apie dešras kažką. Norvegas tėvukas su dviem suaugusiais sūnumis - smagesni. Tėvukas pamoko, kad sardinės pomidorų padaže liaudyje vadinamos “plane crash”. Su guvesniu sūnumi pakalbam apie politiką ir mokslinę fantastiką, nuo Le Guin iki Timothy Snyder.
Smagiai išsimaudau kalnų upely ir padžiovęs rankšluostį lauke, aišku, pamirštu nakčiai. Ryte randu sausą. Stebuklas! O kur rasa? Klausinėju visų apstulbęs, ir galiausiai pašnekam labiau su viena geologe. Sako, rasos taškas priklauso nuo oro drėgmės, tai kai labai sausa, ir naktį labai neatšala, kondensatas ore gali ir nesusidaryti. Labai įdomu. Jau įsivaizduoju kažkokius aparatukus, kurie leistų prognozuoti, ar galima vakare išsiskalbt ir padžiaut skalbinius iki ryto :)
Įspūdingiausias pakeleivis, be abejo, vokietis, kuris keliavo su violančele ir grojo sau ir kalnams. Apie jį buvau girdėjęs dar prieš dvi dienas - mat jis labai lėtai keliauja. Šiltas, fainas žmogelis.
Dar pasisekė gana tarzaniškai pasiturkšti kriokly. Teko truputį bravūriškai nusileisti pora krioklio slenksčių žemiau, kur vanduo jau kliokė dušu - bet buvo verta.
Nakvojau Kongsvolde, kur kiemo varpinėje lizdą susisuko kažkoks ereliukas. Šeimininkai sakė, kad prieš kelias dienas išmetė savo vaikus iš lizdo tiesiog į kiemą, kad mokytųsi skraidyti. Sakė, išmoko :)
Radau ženklą kad draudžiama statyti kažkokius “cairns”. Vertimo programa nesupranta. Pagūglinau paveiksliukus - tai draudžiama kraut akmenis į krūveles. Pakikenau sau, kad jiems taip niežti tuos akmenis kraut, kad net draudimą reikia surašyt. Iš tikro daug tų krvelių. Paskui du vietiniai senjorai, su kuriais pasisekė paėjėt pusvalanduką, papasakojo, kad kraunant akmenis, jie surenkami iš aplinkui, taip pakeičiant gamtines sąlygas kad ir nelabai dideliame plote - o jie to nenori.
Paskui aptikau labai gražią bažnytėlę, kurioje vėl nutiko muzikinis nuotykis: įeinu, o ten skamba pianinas. Ir dainuoja. Pasirodo smagūs jaunuoliai iš skirtingų šalių keliauja, ir vienas jų - profesionalus vargonininkas. Smagiai paplepėjom, net nesinorėjo skirstytis, bet laikas jau buvo link vakaro.
Kai atėjom, bažnytėlė buvo neprižiūrima, tik termosas karšto vandens ir tirpios kavos palikta keliautojų vaišėms. Paskui tik užsuko savanoris prižiūrėtojas - toks jau pagyvenęs, aukštas amerikietis. Pasirodo, jis tiesiog pernai keliavo prošal, ir pasišnekėjo su kažkuo iš vietinių, kurie sako, reikia savanorio truputį prižiūrėt bažnytėlę, už tai gaus namuką savanorystės laikui. Tai ir vasaroja jis čia dabar.
Dar patiko aprašymas. Ne tik apie architektus, bet ir apie tai, iš kur atkeliavo kiekvienas atributas. Matant kaip vertina visas smulkmenas, net tokioje saikingoje aplinkoje susidaro turtingas vaizdas.
Dar būtų ką pridėt, bet laikas keliaut. Iš tikro baiginėju rašyti jau 11tos dienos ryte, prie antros kavos - nes iki vidurnakčio laužiau svetainę kad rodytų video failus.. Užtai dangus debesuotas, neturėtų būti labai karšta, gal net kiek palis.
