Architektūros bienalės 2025 užrašiukai
Pasidėsiu kelis įspūdžius ir tikiuosi jau nieko nesuspoilinsiu. O gal net bus su kuo aptart.
"Intelligence. Natural, artificial, collective" - taip įvardintas kuratorinis uždavinys nacionaliniams paviljonams, kurį vieni atsakinėja pažodžiui kaip mokinukai, kiti interpretuoja iki neatpažįstamumo, o galbūt tiesiog ignoruoja. Bet kaip visada - svarbu kad pavadinimas būtų pritaikomas beveik viskam. Įžanginė instaliacija Arsenale - tamsus ir atmosferiškas įspėjimas, pademonstruojant ką mes darome su klimatu per karščio pojūtį. Virš baseinų, veikiančių kaip veidrodžiai, kabo oro kondicionerių blokai ir kaitina orą tiek, kad tikrai pajustum. Priešais įėjima lankytojai net perspėjami dėl pakeistų temperatūrinių sąlygų, ar kažkaip panašiai.
(iš anksto atsiprašau už foto kokybę - planavau tik užsidokumentuot dalykus kad nepamirščiau, tai kurnekur net drebančių kadrų neperfotkinau, o ir telefoną šįkart prastesnį turėjau. Bet savos vistiek smagiau nei iš press-kitų..)
Išėjus iš tamsos į gaivią salę, atsiduri priešais didžiulę, pliką plytų sieną, tarsi užtvanką, tarsi geometrišką bangą, už kurios matyti tirštos žalumos ir organiškų formų ekspozicijų grūstis. Pavadinimas - "The other side of the hill" iš karto ją paverčia kiek tiesmuka, bet labai paveikia dramaturgija, iliustruojančia raktines tezes, kad žmonijai peržengus 10-ties milijardų ribą, prognozuojamas drastiškas populiacijos kritimas, ir kad žmonijos ir mikroorganizmų vystymasis turi itin daug panašumų. Įtampa > kulminacija > atoslūgis > nuotykis. Beatriz Colomina, Mark Wigley ir co pademonstravo tikrai žvaigždišką minties ir erdvinio pasakojimo tankį. (Beje, Beatriz 2017-tais Architektūros fondo buvo atvežta į Vilnių ir pasakojo apie socialinę žiniasklaidą. Atrodo kaip prieš amžinybę - gal visai verta dar pasižiūrėt jos pranešimo įrašą.)
Po šitos įžangos salėje jau galima dėstyti bet ką, kas susiję su organika ir mikropasauliais - viskas sudarys organišką visumą, kurios labai kritikuoti nebesinorės. Lenkiu galvą. Nors reikėjo ją atsukti atgal. Kadangi grįžau atgal per ekspozicijas, o ne greituoju keliu, virš durų į šią salę pamačiau smagiai ir tarsi nekaltai prikomponuotus oro kondicionierius, kurie iš tikro eina iš šildomos salės. Elegantiškas Transsolar žingsnis.
Toliau ekspozicijos visuma truputį nuspėjama, net sakyčiau, kiek panašesnė į Expo nei bienalę: daug šou, demonstravimo kokie mes kieti, robotizavimas ir 3d spausdinimas kur tik pasisuksi, ir tuo pačiu - beveik viskas rodos lyg jau matyta ir iš pirmo žvilgsnio suprantama. Aišku kad realiai taip nėra, tačiau toks natūralus nuobodulys ir atstūmimas atėjo gana greitai. Bet to ir tikėjausi, tad nenuliūdino. Tiesiog skanavau sau aktualių temų ir vieną kitą užsiregistravau.
Pavyzdžiui, privertė stabtelėti Heatherwick'o ir Aurelia institute kosminiai šiltnamiai. Thomas Heatherwick - reto talento dizaineris su gerom inžinieriaus bei verslininko gyslelėmis. Nemašia jo kūrinių, kaip kad Rolling Bridge, Seed Cathedral paviljonas Šanchajuje, ar net Little Island man visai padarė įspūdį. Visgi gebėjimas daryti didelius šou jo karjerą nuvairavo iki labai kontraversiškų projektų. Šitą priskirčiau prie tokių - kur jo meilė high-tech persipina su technosolutionism, ir veiklos modeliai panašėja į šiuolaikinio Ostapo Benderio su kriptovaliutų startapais, net jei su gero dizaino apvalkalu.
Ekspozicijų dizaino prasme malonaii nuteikė ramus Saudi Arabijos paviljonas. Švarios, šviesai laidžia tekstile trauktos sienos, kuriose įsiūta, prisiūta ir išsiuvinėta visokiausia informacija. Neskyriau laiko pasigilinti, tačiau rodos, pristatoma gyvenimo dykumoje kasdienybė ir architektūra be ryškesnio autoritarinio kvapelio. Pažiūrėt gražu.
Mano absoliutus favoritas Arsenale - Slovėnija (ir turbūt jau mano mėgiamiausia Europos valstybė). Čia visas dėmesys meistrams ir amato žinioms. Pristatomos smagios skulptūros, kurios nevaizduoja nieko, išskyrus pačias meistrystės žinias ir džiaugsmą kurti. Labai išsiskyrė iš kitų paviljonų tiek žinute, tiek forma, tiek pačia intelektualia, ir kupina lengvo jumoro prieiga. Sukinėjausi tarp skulptūrų išsišiepęs kaip vaikas. Į "intelligence" pažiūrėta rimtai.
Slovėnijos sėkmė man intuityviai (nors ir be įrodymų) siejasi su stipriomis neformalaus švietimo institucijomis Liublijanoje - pirmiausia Future Architecture Platform projektu, kurio dalimi buvo ir Architektūros fondas, ir MAO - Museum of Architecture and Design. Ar tik nebus taip, kad tiesiog gerai išmankštinta bendra architektūrinio lauko kultūra? Apie tai pamedituoti verta ir belaukiant naujojo Architektūros Instituto veiklų.
Maloniai susižiūrėjo Liam Young intro filmukas "After the End". pristatantyis visą "Artificial" sekciją. Gaila ne taip lengva jį gaut pažiūrėti.
Gal dar paminėsiu Carlo Ratti projektą "AquaPraca" - plūduriuojančią vandens patyrimo salą, kurią planavo šią vasarą realizuoti. Aišku, nes akcentuojamas artumas vandeniui priminė mūsų Uperio idėjas, referavo žymųjį Aldo Rossi plaukiojantį paviljoną pirmajai Bienalei Teatro del Mondo, ir aišku, nes Ratti - šios bienalės pagrindinis kuratorius. Gaila kad apie realizaciją nieko nematyti ne tik vandeny bet ir medijoj.
Iš Giardini paviljonų svarbu paminėti Lenkus, kurie prigamino smagių altorėlių ir gerai pasijuokė tiek iš mūsų saugumą užtikrinančių "ritualų", tiek iš savo pamaldžios šalies įvaizdžio. Nenuostabu kad katalogai išparduoti.
Galiausiai norisi paminėti Islandijos pasirodymą, įsiminusį pirmiausia per pasiūlytą perspektyvą iš ateities, kurią perteikia įvairiais būdais, bet pirmiausia tekstu. Kur fikcinės korporacijos "Lavaforming" A žingsnius, tarsi vykusius šiais laikais, prisimena jos įkūrėjos.
Būtų dar daug ką galima papasakoti iš platesnių kontekstų: pamedituoti apie pačią bienalės kryptį ir madas, santykį su mokslu, menu, politika ir pragmatika (ypač kai vietomis ima panašėti į expo), apie Lietuvos paviljono raidą ir simpoziumą, bet lai lieka čia tiesiog komentaras keliems paviljonams, nes įrašas dar padvigubėtų.
Užgedimas
Pabudau galvodamas apie parodą, ko nepamenu buvus. Neringos, Ugniaus, Onos ir Petro sukurtą pasaulį "Uždegimas", kurią galbūt dar galite spėti pamatyti. Tai atsikėliau prieš žadintuvą su mintimi užsirašyt, kad jau nesimiega. Už lango juodas sausio pradžios rytas su anksčiau nepastebėtu dvigubu šviesos stulpu horizonte. Stūkso kažkur oro uosto kryptimi, lyg mutavusi ir periferijon iškeliavusi Ambraso laisvės kovų instaliacija.
Nesuprantu kodėl pabudau. Mintimis klaidžiojau po atmosferišką parodos erdvę, besvarstydamas apie grubų mechaninės scenografijos paprastumą. Atrodo, antropoceno metaforos tokios skaidrios, kad nėra čia net ką daug galvoti. Beveik iliustracija. Tačiau labai stilinga, ir tikrai lengvai pasiekia tą efektą, kurį laikau ne tik ekspozicijų etalonu, bet apskritai žanro pateisinimu: įkurtas kitas pasaulis, į kurį įžengus, kasdienybė užsidaro. Ypač smagu pastebėti kaip tas pasaulis iš vidaus suvalgė jau kiek įsipykusią skliautuotą salės architektūrą, kuri iki šiol nuslopindavo bet kokius bandymus įkurti jai nepavaldžias nuotaikas.
Parodoje neužsibuvau: erdvėje atrodo viskas labai aišku vos įžengus. Paslapties kūrimas paliktas laiko dimensijai: sulaukti kol stiklo automatonai įskries į koncentruotą spindulį ir apsidžiaugs, ištaškydami spalvotus spindulėlius ant skliautų ir kolonų. Tačiau tai atradus, man jau nebebuvo noro pamatyti visų šito efekto variaciju. Įsižiūrėti į kiekvieną kūrinį - taip pat.. nors čia turbūt jau asmeninis santykis su Pakui Hardware kūryba. Man atrodo kad komplikuotumo ir paprastumo žaismas sukonstruotas labai sąmoningai: kad galėtume tyrinėti jų vidines kompozicines pynes, tačiau kažkodėl, (o gal būtent dėl to), aš į šias keliones akimis neiškeliauju.
Visgi pats pasaulėlis džiugino, pirmiausia savo vientisumu ir kitoniškumu. Kartais galvoju, kaip jausčiausi jei būčiau pats tokį sutvėręs. Manau su šituo, bent kaip šioks toks erdvės profesionalas, jausčiausi puikiai. Tad kodėl ji šliejasi prie mano parytinių sapnų? Dar ne iki galo supratau.. rodos šitas spontaniškas bandymas užsirašyti kol kas nepadeda.
Prieš pat pabusdamas svarsčiau, kad anotacijos skaitymą greičiausiai nutraukiau ties žodžiu "primena", nes toje vietoje tikrai nusisukau (ir dabar negaliu prisiminti, ką "primena"). Man šis žodis pasirodė gana įžūlus: asociacijas laikau labai individualiu dalyku, ir visai nenoriu kad man parodos tekstas primetinėtų ką kūriniai primena. Neringa tą turėtų ypatingai gerai žinoti, juk apie teksto ir vaizdo santykį yra nemažai galvojusi. Tad čia nėra netyčiukas. Pamintas vienas iš tų šiuolaikinio meno tabu, tos dažnai linksniuojamos (ir mano dažniausiai nemėgstamos) "pagarbos lankytojui" etikos elementų, kuriam aš visai pritariu. Tai kodėl? Man toks jausmas, kad ši paroda labiau ne apie meną, o apie pasaulį. Kad ši mechaninė metafora yra svarbesnė kaip etinė pozicija ar net aktyvizmo aktas, kuriam aiškumas ir iliustratyvumas yra naudingas. Lyg menininkai savo iniciatyva būtų įžengę į edukacinių, ideologinių ekspozicijų žanrą - o tai gana nauja. Ir nors tokia interpretacija atrodo beveik nubraukianti elitizmą, kurio natūralu tikėtis iš šių autorių, tačiau savimeilės perpildytos meno rinkos fone man šis kūrinys sušvinta visai kitokiu nepatogumu.
Gal kažkiek ir supratau kas neramino. Bet pasiaiškinti tekstu - ne vienintelis motyvas. Kai kūriau parodas, labai nesinorėjo apie jas rašyti. O šįkart ne tik norėjosi pasidalinti, kad kažką užkabino, bet ir proga pasidėti smulkų homage mano bičiuliams, ne kartą baksnojusiems kad iškločiau ką galvoju. Ačiū už tai.
Camino 15. Fin
Paskutinė diena buvo ne tik pagal planą neįdomi, bet ir lietinga. Kelias vedė per priemiesčius, o Santiago - visiškas turistynas. Net išėjimas iš centrinės katedros padarytas pro suvenyrų parduotuvę.
Kita vertus, čia pirmąkart pamačiau Ukrainos vėliavų. Vieną prie vaikų darželio, kitą virš įėjimo į geografijos ir istorijos fakultetą. Portugalijoj nemačiau nei vienos, nors pernai, sako, buvo pilna. Net pamaniau, kad kartais norėtųsi įsisegt Ukrainos ženkliuką.
Bet kągi, Santiago aplankytas, kelionė baigta, ir aiškiai norėsis kitų kartų. Tikriausiai planuosiu ne iki Santiago, ir net nebūtinai Camino maršrutais - bet kelių savaičių pasivaikščiojimas yra nuostabu.
Camino 14. Kad tik ne tiesiai
Keistas pasirodė tas Padron. Nedidukas, jau stipriai turistinis, bet dar lyg pusiau pramoninis, pilnas mašinų pardavimo aikštelių, su griozdiška atrakcionų teritorija centre ir griežtai kanalizuotomis upėmis, kuriose su paprastomis antimis ganosi kažkokios milžinės kalakutiškom galvom.
Iki Faramello vos apie 10 km, bet prasidėjęs karavano režimas manęs visai nedžiugina, tad nusipiešiau 16km maršrutą takeliais per kalvas.
Faramello albergė labai gražiame sename name.Ypač nustebino po langais esančos įstrižos kaurymės, perveriančios fasadą kiaurai, tik uždengtos plonu stikliuku.
Už albergės - nuostabaus grožio senas parkas, per kurį šniokščia kalnų upelis, o greta esantis apsamanojęs dvaras Pazo Do Faramello iš pažiūros tobulai suderina gamtą, istoriją ir aktyvią veiklą. Banaliai gaunasi bandant parašyt, bet ten ir mastelis, erdvių kaita ir tankis kažkoks kone japoniškas. Banalokai ir fotografuojasi, bet kelionės tinklarašty mes to nebijom.
Camino 13. Buriavimas tarp moliuskų fermų
Šiandien buvo daugiau saulės ir vėjo, tad išplaukėm paburiuoti.
Buvo netikėta kai Jose pasakė, jog galima švartuotis prie moliuskų auginimo platformų. Tą ir padarėm. Pasivaikščiojom, išsivirėm makaronų, o Nicole pasiūlė kad reikia padaryti laivui piligrimų antspaudą - visgi net dvi naktis nakvojau, kuo ne albergė. O platforma šalia kurios pietavom - prie pat Villanova de Arousa, tai galima sakyti, beveik atburiavau oficialią piligrimų vandens kelio dalį.
Pasisekė sutikt šiuos žmogelius. Apie juos galėčiau daug pasakot, tai verčiau net nepradėsiu - priminkit susitikus.