Užgedimas
Pabudau galvodamas apie parodą, ko nepamenu buvus. Neringos, Ugniaus, Onos ir Petro sukurtą pasaulį "Uždegimas", kurią galbūt dar galite spėti pamatyti. Tai atsikėliau prieš žadintuvą su mintimi užsirašyt, kad jau nesimiega. Už lango juodas sausio pradžios rytas su anksčiau nepastebėtu dvigubu šviesos stulpu horizonte. Stūkso kažkur oro uosto kryptimi, lyg mutavusi ir periferijon iškeliavusi Ambraso laisvės kovų instaliacija.
Nesuprantu kodėl pabudau. Mintimis klaidžiojau po atmosferišką parodos erdvę, besvarstydamas apie grubų mechaninės scenografijos paprastumą. Atrodo, antropoceno metaforos tokios skaidrios, kad nėra čia net ką daug galvoti. Beveik iliustracija. Tačiau labai stilinga, ir tikrai lengvai pasiekia tą efektą, kurį laikau ne tik ekspozicijų etalonu, bet apskritai žanro pateisinimu: įkurtas kitas pasaulis, į kurį įžengus, kasdienybė užsidaro. Ypač smagu pastebėti kaip tas pasaulis iš vidaus suvalgė jau kiek įsipykusią skliautuotą salės architektūrą, kuri iki šiol nuslopindavo bet kokius bandymus įkurti jai nepavaldžias nuotaikas.
Parodoje neužsibuvau: erdvėje atrodo viskas labai aišku vos įžengus. Paslapties kūrimas paliktas laiko dimensijai: sulaukti kol stiklo automatonai įskries į koncentruotą spindulį ir apsidžiaugs, ištaškydami spalvotus spindulėlius ant skliautų ir kolonų. Tačiau tai atradus, man jau nebebuvo noro pamatyti visų šito efekto variaciju. Įsižiūrėti į kiekvieną kūrinį - taip pat.. nors čia turbūt jau asmeninis santykis su Pakui Hardware kūryba. Man atrodo kad komplikuotumo ir paprastumo žaismas sukonstruotas labai sąmoningai: kad galėtume tyrinėti jų vidines kompozicines pynes, tačiau kažkodėl, (o gal būtent dėl to), aš į šias keliones akimis neiškeliauju.
Visgi pats pasaulėlis džiugino, pirmiausia savo vientisumu ir kitoniškumu. Kartais galvoju, kaip jausčiausi jei būčiau pats tokį sutvėręs. Manau su šituo, bent kaip šioks toks erdvės profesionalas, jausčiausi puikiai. Tad kodėl ji šliejasi prie mano parytinių sapnų? Dar ne iki galo supratau.. rodos šitas spontaniškas bandymas užsirašyti kol kas nepadeda.
Prieš pat pabusdamas svarsčiau, kad anotacijos skaitymą greičiausiai nutraukiau ties žodžiu "primena", nes toje vietoje tikrai nusisukau (ir dabar negaliu prisiminti, ką "primena"). Man šis žodis pasirodė gana įžūlus: asociacijas laikau labai individualiu dalyku, ir visai nenoriu kad man parodos tekstas primetinėtų ką kūriniai primena. Neringa tą turėtų ypatingai gerai žinoti, juk apie teksto ir vaizdo santykį yra nemažai galvojusi. Tad čia nėra netyčiukas. Pamintas vienas iš tų šiuolaikinio meno tabu, tos dažnai linksniuojamos (ir mano dažniausiai nemėgstamos) "pagarbos lankytojui" etikos elementų, kuriam aš visai pritariu. Tai kodėl? Man toks jausmas, kad ši paroda labiau ne apie meną, o apie pasaulį. Kad ši mechaninė metafora yra svarbesnė kaip etinė pozicija ar net aktyvizmo aktas, kuriam aiškumas ir iliustratyvumas yra naudingas. Lyg menininkai savo iniciatyva būtų įžengę į edukacinių, ideologinių ekspozicijų žanrą - o tai gana nauja. Ir nors tokia interpretacija atrodo beveik nubraukianti elitizmą, kurio natūralu tikėtis iš šių autorių, tačiau savimeilės perpildytos meno rinkos fone man šis kūrinys sušvinta visai kitokiu nepatogumu.
Gal kažkiek ir supratau kas neramino. Bet pasiaiškinti tekstu - ne vienintelis motyvas. Kai kūriau parodas, labai nesinorėjo apie jas rašyti. O šįkart ne tik norėjosi pasidalinti, kad kažką užkabino, bet ir proga pasidėti smulkų homage mano bičiuliams, ne kartą baksnojusiems kad iškločiau ką galvoju. Ačiū už tai.
Camino 15. Fin
Paskutinė diena buvo ne tik pagal planą neįdomi, bet ir lietinga. Kelias vedė per priemiesčius, o Santiago - visiškas turistynas. Net išėjimas iš centrinės katedros padarytas pro suvenyrų parduotuvę.
Kita vertus, čia pirmąkart pamačiau Ukrainos vėliavų. Vieną prie vaikų darželio, kitą virš įėjimo į geografijos ir istorijos fakultetą. Portugalijoj nemačiau nei vienos, nors pernai, sako, buvo pilna. Net pamaniau, kad kartais norėtųsi įsisegt Ukrainos ženkliuką.
Bet kągi, Santiago aplankytas, kelionė baigta, ir aiškiai norėsis kitų kartų. Tikriausiai planuosiu ne iki Santiago, ir net nebūtinai Camino maršrutais - bet kelių savaičių pasivaikščiojimas yra nuostabu.
Camino 14. Kad tik ne tiesiai
Keistas pasirodė tas Padron. Nedidukas, jau stipriai turistinis, bet dar lyg pusiau pramoninis, pilnas mašinų pardavimo aikštelių, su griozdiška atrakcionų teritorija centre ir griežtai kanalizuotomis upėmis, kuriose su paprastomis antimis ganosi kažkokios milžinės kalakutiškom galvom.
Iki Faramello vos apie 10 km, bet prasidėjęs karavano režimas manęs visai nedžiugina, tad nusipiešiau 16km maršrutą takeliais per kalvas.
Faramello albergė labai gražiame sename name.Ypač nustebino po langais esančos įstrižos kaurymės, perveriančios fasadą kiaurai, tik uždengtos plonu stikliuku.
Už albergės - nuostabaus grožio senas parkas, per kurį šniokščia kalnų upelis, o greta esantis apsamanojęs dvaras Pazo Do Faramello iš pažiūros tobulai suderina gamtą, istoriją ir aktyvią veiklą. Banaliai gaunasi bandant parašyt, bet ten ir mastelis, erdvių kaita ir tankis kažkoks kone japoniškas. Banalokai ir fotografuojasi, bet kelionės tinklarašty mes to nebijom.
Camino 13. Buriavimas tarp moliuskų fermų
Šiandien buvo daugiau saulės ir vėjo, tad išplaukėm paburiuoti.
Buvo netikėta kai Jose pasakė, jog galima švartuotis prie moliuskų auginimo platformų. Tą ir padarėm. Pasivaikščiojom, išsivirėm makaronų, o Nicole pasiūlė kad reikia padaryti laivui piligrimų antspaudą - visgi net dvi naktis nakvojau, kuo ne albergė. O platforma šalia kurios pietavom - prie pat Villanova de Arousa, tai galima sakyti, beveik atburiavau oficialią piligrimų vandens kelio dalį.
Pasisekė sutikt šiuos žmogelius. Apie juos galėčiau daug pasakot, tai verčiau net nepradėsiu - priminkit susitikus.
Camino 12. Laivadienis laisvadienis
Tai va nieko ir neveikiau. Pradrybsojau jachtoje iki pietų.
Pietums Nichole padarė makaronų su daržovėmis, sočiai pavalgėm. Jose turėjo reikalų mieste, o mes išėjom pasivaikščiot iki gretimo kaimelio, kur nieko žymaus kaip ir nėra.
Radom nebent belstukų tradiciją - dažniausiai tai rankos, laikančios kažką apvalaus. Didžiausiame, atrodo, aiškiai obuolys.
