Architektūros bienalės 2025 užrašiukai
Pasidėsiu kelis įspūdžius ir tikiuosi jau nieko nesuspoilinsiu. O gal net bus su kuo aptart.
"Intelligence. Natural, artificial, collective" - taip įvardintas kuratorinis uždavinys nacionaliniams paviljonams, kurį vieni atsakinėja pažodžiui kaip mokinukai, kiti interpretuoja iki neatpažįstamumo, o galbūt tiesiog ignoruoja. Bet kaip visada - svarbu kad pavadinimas būtų pritaikomas beveik viskam. Įžanginė instaliacija Arsenale - tamsus ir atmosferiškas įspėjimas, pademonstruojant ką mes darome su klimatu per karščio pojūtį. Virš baseinų, veikiančių kaip veidrodžiai, kabo oro kondicionerių blokai ir kaitina orą tiek, kad tikrai pajustum. Priešais įėjima lankytojai net perspėjami dėl pakeistų temperatūrinių sąlygų, ar kažkaip panašiai.
(iš anksto atsiprašau už foto kokybę - planavau tik užsidokumentuot dalykus kad nepamirščiau, tai kurnekur net drebančių kadrų neperfotkinau, o ir telefoną šįkart prastesnį turėjau. Bet savos vistiek smagiau nei iš press-kitų..)
Išėjus iš tamsos į gaivią salę, atsiduri priešais didžiulę, pliką plytų sieną, tarsi užtvanką, tarsi geometrišką bangą, už kurios matyti tirštos žalumos ir organiškų formų ekspozicijų grūstis. Pavadinimas - "The other side of the hill" iš karto ją paverčia kiek tiesmuka, bet labai paveikia dramaturgija, iliustruojančia raktines tezes, kad žmonijai peržengus 10-ties milijardų ribą, prognozuojamas drastiškas populiacijos kritimas, ir kad žmonijos ir mikroorganizmų vystymasis turi itin daug panašumų. Įtampa > kulminacija > atoslūgis > nuotykis. Beatriz Colomina, Mark Wigley ir co pademonstravo tikrai žvaigždišką minties ir erdvinio pasakojimo tankį. (Beje, Beatriz 2017-tais Architektūros fondo buvo atvežta į Vilnių ir pasakojo apie socialinę žiniasklaidą. Atrodo kaip prieš amžinybę - gal visai verta dar pasižiūrėt jos pranešimo įrašą.)
Po šitos įžangos salėje jau galima dėstyti bet ką, kas susiję su organika ir mikropasauliais - viskas sudarys organišką visumą, kurios labai kritikuoti nebesinorės. Lenkiu galvą. Nors reikėjo ją atsukti atgal. Kadangi grįžau atgal per ekspozicijas, o ne greituoju keliu, virš durų į šią salę pamačiau smagiai ir tarsi nekaltai prikomponuotus oro kondicionierius, kurie iš tikro eina iš šildomos salės. Elegantiškas Transsolar žingsnis.
Toliau ekspozicijos visuma truputį nuspėjama, net sakyčiau, kiek panašesnė į Expo nei bienalę: daug šou, demonstravimo kokie mes kieti, robotizavimas ir 3d spausdinimas kur tik pasisuksi, ir tuo pačiu - beveik viskas rodos lyg jau matyta ir iš pirmo žvilgsnio suprantama. Aišku kad realiai taip nėra, tačiau toks natūralus nuobodulys ir atstūmimas atėjo gana greitai. Bet to ir tikėjausi, tad nenuliūdino. Tiesiog skanavau sau aktualių temų ir vieną kitą užsiregistravau.
Pavyzdžiui, privertė stabtelėti Heatherwick'o ir Aurelia institute kosminiai šiltnamiai. Thomas Heatherwick - reto talento dizaineris su gerom inžinieriaus bei verslininko gyslelėmis. Nemašia jo kūrinių, kaip kad Rolling Bridge, Seed Cathedral paviljonas Šanchajuje, ar net Little Island man visai padarė įspūdį. Visgi gebėjimas daryti didelius šou jo karjerą nuvairavo iki labai kontraversiškų projektų. Šitą priskirčiau prie tokių - kur jo meilė high-tech persipina su technosolutionism, ir veiklos modeliai panašėja į šiuolaikinio Ostapo Benderio su kriptovaliutų startapais, net jei su gero dizaino apvalkalu.
Ekspozicijų dizaino prasme malonaii nuteikė ramus Saudi Arabijos paviljonas. Švarios, šviesai laidžia tekstile trauktos sienos, kuriose įsiūta, prisiūta ir išsiuvinėta visokiausia informacija. Neskyriau laiko pasigilinti, tačiau rodos, pristatoma gyvenimo dykumoje kasdienybė ir architektūra be ryškesnio autoritarinio kvapelio. Pažiūrėt gražu.
Mano absoliutus favoritas Arsenale - Slovėnija (ir turbūt jau mano mėgiamiausia Europos valstybė). Čia visas dėmesys meistrams ir amato žinioms. Pristatomos smagios skulptūros, kurios nevaizduoja nieko, išskyrus pačias meistrystės žinias ir džiaugsmą kurti. Labai išsiskyrė iš kitų paviljonų tiek žinute, tiek forma, tiek pačia intelektualia, ir kupina lengvo jumoro prieiga. Sukinėjausi tarp skulptūrų išsišiepęs kaip vaikas. Į "intelligence" pažiūrėta rimtai.
Slovėnijos sėkmė man intuityviai (nors ir be įrodymų) siejasi su stipriomis neformalaus švietimo institucijomis Liublijanoje - pirmiausia Future Architecture Platform projektu, kurio dalimi buvo ir Architektūros fondas, ir MAO - Museum of Architecture and Design. Ar tik nebus taip, kad tiesiog gerai išmankštinta bendra architektūrinio lauko kultūra? Apie tai pamedituoti verta ir belaukiant naujojo Architektūros Instituto veiklų.
Maloniai susižiūrėjo Liam Young intro filmukas "After the End". pristatantyis visą "Artificial" sekciją. Gaila ne taip lengva jį gaut pažiūrėti.
Gal dar paminėsiu Carlo Ratti projektą "AquaPraca" - plūduriuojančią vandens patyrimo salą, kurią planavo šią vasarą realizuoti. Aišku, nes akcentuojamas artumas vandeniui priminė mūsų Uperio idėjas, referavo žymųjį Aldo Rossi plaukiojantį paviljoną pirmajai Bienalei Teatro del Mondo, ir aišku, nes Ratti - šios bienalės pagrindinis kuratorius. Gaila kad apie realizaciją nieko nematyti ne tik vandeny bet ir medijoj.
Iš Giardini paviljonų svarbu paminėti Lenkus, kurie prigamino smagių altorėlių ir gerai pasijuokė tiek iš mūsų saugumą užtikrinančių "ritualų", tiek iš savo pamaldžios šalies įvaizdžio. Nenuostabu kad katalogai išparduoti.
Galiausiai norisi paminėti Islandijos pasirodymą, įsiminusį pirmiausia per pasiūlytą perspektyvą iš ateities, kurią perteikia įvairiais būdais, bet pirmiausia tekstu. Kur fikcinės korporacijos "Lavaforming" A žingsnius, tarsi vykusius šiais laikais, prisimena jos įkūrėjos.
Būtų dar daug ką galima papasakoti iš platesnių kontekstų: pamedituoti apie pačią bienalės kryptį ir madas, santykį su mokslu, menu, politika ir pragmatika (ypač kai vietomis ima panašėti į expo), apie Lietuvos paviljono raidą ir simpoziumą, bet lai lieka čia tiesiog komentaras keliems paviljonams, nes įrašas dar padvigubėtų.
Užgedimas
Pabudau galvodamas apie parodą, ko nepamenu buvus. Neringos, Ugniaus, Onos ir Petro sukurtą pasaulį "Uždegimas", kurią galbūt dar galite spėti pamatyti. Tai atsikėliau prieš žadintuvą su mintimi užsirašyt, kad jau nesimiega. Už lango juodas sausio pradžios rytas su anksčiau nepastebėtu dvigubu šviesos stulpu horizonte. Stūkso kažkur oro uosto kryptimi, lyg mutavusi ir periferijon iškeliavusi Ambraso laisvės kovų instaliacija.
Nesuprantu kodėl pabudau. Mintimis klaidžiojau po atmosferišką parodos erdvę, besvarstydamas apie grubų mechaninės scenografijos paprastumą. Atrodo, antropoceno metaforos tokios skaidrios, kad nėra čia net ką daug galvoti. Beveik iliustracija. Tačiau labai stilinga, ir tikrai lengvai pasiekia tą efektą, kurį laikau ne tik ekspozicijų etalonu, bet apskritai žanro pateisinimu: įkurtas kitas pasaulis, į kurį įžengus, kasdienybė užsidaro. Ypač smagu pastebėti kaip tas pasaulis iš vidaus suvalgė jau kiek įsipykusią skliautuotą salės architektūrą, kuri iki šiol nuslopindavo bet kokius bandymus įkurti jai nepavaldžias nuotaikas.
Parodoje neužsibuvau: erdvėje atrodo viskas labai aišku vos įžengus. Paslapties kūrimas paliktas laiko dimensijai: sulaukti kol stiklo automatonai įskries į koncentruotą spindulį ir apsidžiaugs, ištaškydami spalvotus spindulėlius ant skliautų ir kolonų. Tačiau tai atradus, man jau nebebuvo noro pamatyti visų šito efekto variaciju. Įsižiūrėti į kiekvieną kūrinį - taip pat.. nors čia turbūt jau asmeninis santykis su Pakui Hardware kūryba. Man atrodo kad komplikuotumo ir paprastumo žaismas sukonstruotas labai sąmoningai: kad galėtume tyrinėti jų vidines kompozicines pynes, tačiau kažkodėl, (o gal būtent dėl to), aš į šias keliones akimis neiškeliauju.
Visgi pats pasaulėlis džiugino, pirmiausia savo vientisumu ir kitoniškumu. Kartais galvoju, kaip jausčiausi jei būčiau pats tokį sutvėręs. Manau su šituo, bent kaip šioks toks erdvės profesionalas, jausčiausi puikiai. Tad kodėl ji šliejasi prie mano parytinių sapnų? Dar ne iki galo supratau.. rodos šitas spontaniškas bandymas užsirašyti kol kas nepadeda.
Prieš pat pabusdamas svarsčiau, kad anotacijos skaitymą greičiausiai nutraukiau ties žodžiu "primena", nes toje vietoje tikrai nusisukau (ir dabar negaliu prisiminti, ką "primena"). Man šis žodis pasirodė gana įžūlus: asociacijas laikau labai individualiu dalyku, ir visai nenoriu kad man parodos tekstas primetinėtų ką kūriniai primena. Neringa tą turėtų ypatingai gerai žinoti, juk apie teksto ir vaizdo santykį yra nemažai galvojusi. Tad čia nėra netyčiukas. Pamintas vienas iš tų šiuolaikinio meno tabu, tos dažnai linksniuojamos (ir mano dažniausiai nemėgstamos) "pagarbos lankytojui" etikos elementų, kuriam aš visai pritariu. Tai kodėl? Man toks jausmas, kad ši paroda labiau ne apie meną, o apie pasaulį. Kad ši mechaninė metafora yra svarbesnė kaip etinė pozicija ar net aktyvizmo aktas, kuriam aiškumas ir iliustratyvumas yra naudingas. Lyg menininkai savo iniciatyva būtų įžengę į edukacinių, ideologinių ekspozicijų žanrą - o tai gana nauja. Ir nors tokia interpretacija atrodo beveik nubraukianti elitizmą, kurio natūralu tikėtis iš šių autorių, tačiau savimeilės perpildytos meno rinkos fone man šis kūrinys sušvinta visai kitokiu nepatogumu.
Gal kažkiek ir supratau kas neramino. Bet pasiaiškinti tekstu - ne vienintelis motyvas. Kai kūriau parodas, labai nesinorėjo apie jas rašyti. O šįkart ne tik norėjosi pasidalinti, kad kažką užkabino, bet ir proga pasidėti smulkų homage mano bičiuliams, ne kartą baksnojusiems kad iškločiau ką galvoju. Ačiū už tai.
Stebint parodas ekranuose
Parodų ir ekspozicijų pristatymas virtualybėje man visai įdomus, nes tai dabar suaktyvėjęs jaunas žanras, kuriuo institucijos mėgina populiarinti savo menininkus, kūrinius ir istorijas. Eksperimentuojama net keliuose lygmenyse: kuravimo, monetizavimo ir technologiniame. Aišku, meniniai turinio/formos/prasmių eksperimentai taip pat vyksta, bet jie turbūt verti atskirų analizių.. O šįkart norėjau tiesiog panoramiškai apžvelgti kaip tas suaktyvėjęs laukas atrodo, maždaug tiek, kiek nuo mano kupsto matosi.
Vienas lengviausių ir populiariausių parodos perkėlimo virtualybėn būdų - 360 laipsnių panoramos. Tam reikia tik fotokameros, galinčios padaryti sferinį paveiksliuką, ir trupučio žinių, kaip jį paruošti rodymui internete, pažymint taškus ir pridedant papildomą medžiagą.
Pvz.: Šarūno Petrausko paroda Hypha 1.0 nulinio laipsnio galerijoje:
Beje, šioje parodoje kaip papildanti medžiaga panaudoti ir 360 laipsnių atskirų eksponatų skanai - truputį sudėtingesnis dalykas. Šitas 360 modelis naudojamas labai paprastai, kaip buvusios parodos dokumentacija - jis paprasčiausiai miega nulinio laipsnio svetainėje ir laukia susidomėjusių.
Panšų modelį pasidarė ir dabar veikianti MO muziejaus paroda Kodėl taip sunku mylėti?
Ir čia modelis naudojamas ne tik pažiūrėjimui MO daro virtualias ekskursijas, kuriose kuratorius ekrane varto šitą modelį ir pasakoja. Buvau prie vienos prisijungęs, slapčia tikėdamasis kad bus padaryta kaip aš įsivaizduoju (papasakosiu gale), ir truputį nusivyliau. Ne tik rodymu, bet gal ir pasakojimu, kuris per daug sukosi apie asmeninius menininkų gyvenimus (pvz. kas su kuo draugauja ir kiek vaikų turi) ir per daug adaptuotas "žmonių" žurnalo auditorijai, kuriai tikrai nepriklausau. Nors konceptualiai viskas parodai tarsi tinka - juk paroda apie meilę tiesiog, tad net dekupažo tvaikas dizaine teoriškai pateisinamas. Bet ekskursijas dar būtų galima diferencijuoti - juk galima padaryti ir rimtesnes, kitai auditorijai.. nes apie rodytus kūrinius buvo galima kalbėti gerokai giliau. Arba kaip minimum registracijoje į ekskursiją parašyti, kas ją ves.
Bet tikra MO inovacija, bent jau lietuviškame kontekste - kad jie sugebėjo šitą modelį panaudoti ne tik reklamai, bet ir monetizavimui. Bilietas kainavo 4 eurus (sąžiningai pirkau du, nes ekskursiją žiūrėjom dviese per vieną ekraną). Penktadienį buvo ~50 dalyvių, tad galima sakyti, jog MO muziejus, užsibrėžęs pats save išlaikyti ir populiarinti modernų meną, su misija tvarkosi palyginti gerai.
Buvo kiek netikėta atrasti, kad matomai kažkokio didžiulio centralizuoto projekto metu virš 20 Lietuvos muziejų pasidarė savo virtualius turus po nuolatines ekspozicijas. Su gana pilnaverčiais pasakojimais dviem kalbomis, kuriuos pateikia nufilmuoti (ir dažnai komiškai perrengti) gidai.
Atrodytų puikus žingsnis, tačiau gana keista kad jis visiškai nesuderintas su komunikacija. Absurdiška ir simptomiška kad aš šį rinkinį atradau ne po skambių pristatymų ir reklamų, o tiesiog specialiai ieškodamas virtualių parodų. Aišku, negalima atmesti, kad kažkokios komunikacijos būta, bet taip pat gali būti, kad ir patys FB algoritmai neskatina rodyt 360 turinio svetimose platformose. Bet mano patirtis buvo tokia.. atradus apėmė jausmas, kad šis milžiniškas darbas kol kas panašus į daugybę kitų formalių projektų "į stalčių".
Tiesa, praeitą savaitę Nacionalinis muziejus paviešino vieną smagiausių dabar veikiančių parodų "areštinėje" apie sukilėlių istoriją - bet panašu, kad šis buvo kurtas atskirai, vedinas konkretaus poreikio o ne paliepimo "iš viršaus" daryt projektą.
Sferinės erdvių fotografijos su papildomu turiniu - ne vienintelis ir turbūt ne pats įdomiausias virtualių parodų žanras. Jų daugybė, ir beje, jas gerokai plačiau ir gaiviau nei aš litmenyje aprašė Vita Opolskytė (2021 nr3, spėju kad netrukus pasirodys ir internete).
Vienas įdomesnių - kompiuterinių žaidimų technologijų įtraukimas. Žaidimas yra tol, kol turi žaidimo taisykles: oponentus ir laimėjimo/pralaimėjimo sąlygas. Tačiau pati terpė leidžia virtualias erdves patirti virtualiu "pirmu asmeniu", su įsivaizduojama judėjimo ir veikimo laisve. Ekspozicijoms ir menui apskritai čia didelis potencialas. Lietuvoje bandymų su tuo dirbti žinau tik keletą, o vieną netikėtai sužinojau iš minėto Opolskytės straipsnio: Kazimeiras Brazdžiūnas savo parodą pristatė šaudyklių žaidime "counter-strike", pilname šaudynių proceso kontekste.
Visgi galimybės interaktyviai patirti šitą parodą neradau. Kol kas pateikti 3d žaidimus tiesiai interneto naršyklėje vis dar nemenkas techninis iššūkis. Su juo susidūrė ir NDG parodos "Saldus ateities prakaitas" perkėlimas į virtualybę - ji prieinama tik kaip atskiras žaidimas, kurį galima patirti tik tradiciniu būdu atsisiuntus į windows kompiuterį ir susiinstaliavus. Bet parodos turinys tikrai to vertas, tad siūlau pabandyti.
O čia vienas atsitiktinis pavyzdys, kuris šią ribą peržengė: (buvo adresu https://enter.azimuth.voyage/ bet nebeveikia)
Manau kad leidžiančios tyrinėti judant "įsivaizduojamu kūnu" ekspozicijos dar populiarės. Nekalbu apie tas, kurios naudoja esamas platformas, kaip kad counter-strike, second life ar minecraft - jų jau dabar gana gausu. Tačiau ir pateikimas, ir kūryba komercinėse žaidimų platformose natūraliai mažiau įdomus.. gal kad labai riboja? Ir estetinę raišką, ir sklaidos galimybes (prieinama tik tiems, kurie tuos žaidimus turi), ir galiausiai teisiškai/finansiškai.
Beje, pastarąją problemą turi ir populiariausia "Matterport" platforma, kurią 360 laipsnių turams naudoja ir minėtas masinis LIMIS projektas su dvidešimčia muziejų ir turbūt bent šimtu turų. Ją naudoja ir Mo, ir kiti. Padarius rimtą investiciją apfotografuot ir sukurti turinį, jis bus prieinamas tik tol, kol mokamas abonementinis mokestis, proporcingas turimų turų skaičiui. Patys muziejai savo svetainėse jų savarankiškai saugoti negali, tad į šiuos turus verta žiūrėti kaip į ribotą laiką siūlomą patirtį, o ne kaip į tvarią dokumentaciją, kurią galėsime pažiūrėti "kažkada ateityje". Beje, "nulinio laipsnio" galerija į šiuos spąstus nepakliuvo, ir 360 turus įsigijo savarankiškais failais, kuriuos su mano pagalba įsodinome į svetainę, ir jie nedings tol, kol gyvuos pats puslapis.
Technologiniai aspektai nors ir svarbūs, dažniausiai gana sausi ir aktualūs tik profesionalams. Tačiau būna ir išimčių: štai paroda "Laisvas kinas", kurios aplankyti dar negalite, bus pristatyta kaip "one-shot" dokumentinis filmukas. O toks filmavimas sinefilams vos ne automatiškai kelia pagarbą ir pasitenkinimą, tad kontekstualiai pasirinkta technika čia taps pridėtine verte. Kol kas dar šitas video pristatymas dar neviešinamas, bet kai tik bus, vaizdelį pakeisiu pilna nuoroda / - štai ir jis
Visgi man įspūdingesni tie pristatymai, kuriuose daugiau gyvybės: tikros erdvės, tikras eksperto pasakojimas, ir tikras ryšys su lankytojais. Registruodamasis į Mo ekskursiją to truputį ir tikėjausi: kaip būtų buvę smagu, jei gidė užuot sėdėjusi namie prie laptopo, būtų realiai vaikščiojusi salėse, ir kad ir nelabai preciziškai filmavusi aplinką (nors tai galėtų daryti ir kitas žmogus). Jei būtume galėję klausimus uždavinėti ne po tvarkingo pristatymo, o būnant prie kūrinių, galbūt per natūralias pauzes gidui vaikštant tikroje salėje nuo vieno darbo prie kito. Tame būtų kiek daugiau performanso, ir daugiau galimybės kažkur nuklysti, o tai reiškia ir kažką atrasti.
Beje, gana arti tokio idealo buvo ikikoroninis Tate projektas, kurio pirminė idėja - panaudoti muziejaus erdves naktimis. Lankytojai virtualaus seanso metu galėjo paeiliui valdyti važinėjantį robotuką su pritvirtinta kamera, kuris visiems transliuodavo vaizdą, o gidai tuo tarpu pasakodavo apie lankytojus sudominusį kūrinį. Juokinga, kad beveik tuo pačiu metu, kai vyko šis Tate projektas, man teko prisidėti prie truputį panašaus projekto Lietuvoje, kai Etnokosmologijos muziejuje buvo įrengta po ekspoziciją "skraidanti" video kamera, kurią galima valdyti iš Ukrainoje esančio kosmoso muziejaus, o įsėdus į Molėtuose esančio valdymo pulto kėdę savo ruožtu "paskraidyti" virš lankytojų galvų Žytomire. Be abejo, tokia patirtis turinio prasme nepilnavertė, tačiau interaktyvumo ir akiračio praplėtimo jai tikrai nestinga.
Gyvenam smagių technokomunikacinių eksperimentų laiku, ir pandeminiai ribojimai juos teoriškai turėtų dar labiau akseleruoti. Sunku pasakyti kiek tvariai užgriebtos pagrindinės kryptys, bet manau kad vienas kitas virtualių parodų modelis dar turėtų išsigryninti. Jais turbūt tai bus tie, kur turinys, jo komunikacija ir lankytojo patirtis kokybiškai persipins. O net ir tie, kurie liks vienkartiniais eksperimentais, jei bus išsaugoti jų bitai, gali tapti ne mažiau įdomiais šito keisto laikmečio procesus rodančiais eksponatais.
Jan 23, 2021
Šio turinio platinimas leidžiamas pagal
Creative Commons 4.0 by-sa licenciją.