Vakar prie laužo jau nieko neberašiau, bet ta albergė tikrai buvo išskirtinė. Šeimininkas - jaunas belgas, anksčiau dirbęs vaidybos mokytoju ir virėju, savo rankomis pusiau hipiškai įrengtuose namuose mus vaišino savo gamintu maistu ir juokino iki vakaro. Man gal kiek per garsiai, bet tikrai ne nuobodžiai. Ryte, dar tamsoje visus žadino klasikinės muzika, kad kartu papusryčiautume prie žvakių. Ir taip toliau.

Šiand išžygiavom visai didele grupe. Su vokiečiu programuotoju Stefan praplepėjom apie politiką ir ekologiją, paskui su Rugile, užaugusia JAV ir dirbančia anglų mokytoja Madride lavinom jos retokai benaudojamą lietuvių kalbą. 9km pralėkė nepastebimai, koja atlaikė nepriekaištingai. O'Porrino sėdom į traukinį, kur sutikau pirmoje nakvynėje matytą, visai išsekusią belgę Eleną - kas buvo labai netikėta, nes vakar pirmąkart nepažnau nei vieno iš ankstesnių pakeleivių (užtai susirinkusi kompanija buvo labai marga - britė su tokia pat bėda kaip mano, pensininkas trampo rėmėjas iš Kalifornijos, triukšminga lenkė su vyru, linksma kumpanosė belgė ir kiti jau minėti). Visi išlipo Redondeloj, o aš pavažiavau dar 15 minučių iki Vigo, kur susirikom su pažįstamu kuratorium ir geru Dalios bičiuliu Francisco. Dabar sėdžiu ant albergės stogo, dengto dirbtine žole. Čia nėra jokių baldų, tik viena sulankstoma džiovykla. Suprask, erdvė rūbams džiovinti. Bet panorama graži, ir net sutemus čia maloniau sėdėt nei daugiaviečiam miegamajam.

Važiuojant traukiniu atminty iškilo Jarmusch'o filmo "Limits of control" fragmentai. Matyt pajutau kažkokios panašios trilerinės melancholijos ispaniškam peizaže.