Šiandien gerai kepino, kelias valandas laikėsi 27. Bus pamoka nerašinėt iki nakties ir keltis anksčiau. Išėjus iš Židikų, akį patraukė gražiai atsiverianti kapinių koplyčia. Net pafotkinau palinkęs per tvorą. Beveik praėjus žvilgtelėjau į stendą: projektuota Muloko, rekonstruota Landzbergio Žemkalnio. Na tada jau teko apeit garbės ratą.

Iškart už kapinių trys dėdulės stoviniuoja. Pasisveikinau iš tolo, vienas šūktelėjo, maždaug, visi mes tokie, iš žemės atėję žeme pavirsim - ar panašiai. Pleptelėjom, pasirodo jie irgi ton pusėn, du su dviračiais, vienas pėsčias, bet su lieżuviu. Sako, nevisai mes čia žemaičiai, labiau kuršiai. Paėjom linksmai kokį kilometrą, kol draugelių keliai išsišakojo - tada jie nulipo nuo dviračių ir atsikimšo mažą bambaliuką. Atsisveikinau, bet ilsintis sekančiam pavėsy, plepusis vėl prisijungė - jo namai ant šito kelio. Tik jau jam nebe taip svarbu buvo at su manim ar su savim kalbėt - nors nestrodė nei girtas, nei išprotėjęs, tiesiog liejo mintis balsu eidamas. Tai ir ėjom tokiu Camino režimu - prasilenkdami po porą žodžių, o paskui kas sau.

Ylakiuose nustebino bažnyčia: tokios prikimštos visokių atributų neprisimenu matęs, kaip antikvariatas. Akivaizdu kad kažkasšeimininkai turi savitą požiūrį. Tą patvirtina ir ekspozicinis staliukas Valančiui, kur lankyrojams padėtos sklaidyti šimtametės knygos, o po sumestais stikliukais, panašu į originalius raštus. Nesupratau tik ar Valančiaus, nes lotyniškai, ir pasirašyta Mateusz, bet kažkoks nevalančius. Bet net jei ir ne - visvien toks trapių knygų davimas jau radikali muziejininkystė. Man labiausiai patinka, kad tai iš tikro veikia stipriai: ir pasklaidymas, ir patys tekstai.