Šitą dieną esu pasižymėjęs kalendoriuje, kad kasmet prisiminčiau Aaron Swartz ir jo darbą. Šiandien pasitaikė patogus sekmadienis, tad nutariau brūkštelti apie tai, kodėl man jis toks svarbus.

Aaron buvo aktyvistas ir programuotojas (kitaip tariant, haktivistas), kuris dirbo prie tokių projektų kaip Wikipedia, RSS, Reddit ir Creative Commons. Visus šiuos projektus vienija tai, kad tai įrankiai (ar veikiau, ekosistemos), padedančios geriau dalintis žiniomis. Aistra tiesai ir rūpinimasis žinių infrastruktūromis dabar atrodo net kažkaip nešiuolaikiškai - tarsi gyventume kažkokiame post-tiesos amžiuje. Bent iš mano varpinės žiūrint atrodo, kad žurnalistika dabar visai nustekenta: prenumeruojamų leidinių rinka (ir jiems skiriamo dėmesio likutis) taip susitraukė, kad jei žurnalistas nepatenka į vieną iš retų dar orumą išlaikančių portalų, jam belieka rašyti į tarpelius tarp reklamų (priminė Kilgoro Trauto karjerą brukant savo tekstus tarp bebriukų), arba fotografuotis išsproginus akis ir išsižiojus, kad pagauti jutūbo kliką. Kažkiek padeda partizaninis veikimas tokiose platformose kaip substack, bet tai vienišų karių kovos tiems retiems, išrankiems ir mokiems skaitytojams. Apie feisbuką/insta ir tiktoką kaip pagrindinį informacijos šaltinį čia nesiplėsiu, nes gausis ilga šneka - bet šitoje informacinio lauko panoramoje juos reikia pažymėti.

Atrodo kad su informacijos ekosistemų degradavimu kartu eižėja ir demokratijos pamatai, pakloti dar apšvietos epochoje: silpsta tikėjimas, kad žinios ir tiesa yra tas pagrindas, ant kurio turi atsistoti visuomenė, kad taptų pajėgi ir kompetetinga save valdyti.

Šiuolaikinė švietimo sistema tarsi bando ugdyti žmogų, nebe kraunantį į galvą maksimaliai daug žinių, o gebantį laviruoti pertekliniame jų sraute. Tarsi pačios žinios būtų nebe tokios svarbios. Bet man atrodo, kad tai tik iš dalies teisinga. Galbūt mums nebereikia visko turėti savo galvose, tačiau norėdami pasitikėti išorinėmis laikmenomis ir tinklais, turim rasti būdų juos įsisteigti. Turim kurti ir puoselėti tokias sistemas, kuriomis tas žinias galėtume valingai kaupti, filtruoti, prenumeruoti ir kolektyviai šlifuoti, užuot pasyviai vartojus. Išmokti valdyti savo informaciją ir kaip individams, ir kaip įvairioms grupėms ar visuomenėms.

Kokybiška informacija buvo ir yra svarbiausias galios įrankis. Ne veltui gūglo ir metos verslo modeliai, kurie pastatyti ant duomenų rinkimo ir prekybos jais, jas padarė viršvalstybinėmis supergaliomis. Ne veltui naujoji nafta, AI modelių treniravimas, kaip vienus svarbiausių ir patikimiausių informacijos šaltinių ima Wikipediją ir Redditą. O kilus skandalui, kad modelių treniravimui milžinišku mastu pirataujama literatūra, D.Trump'as oficialioje kalboje pareiškė: "You can’t be expected to have a successful AI program where every single article, book or anything else that you’ve read or studied, you’re supposed to pay for." Aaronas nusižudė būdamas vos 27 metų, neatlaikęs teisinio ir finansinio spaudimo už tai, kad nusikopijavo didelį kiekį mokslinių straipsnių iš JSTOR. Prie šios tragedijos ne iš gerosios pusės prisidėjo ir jo alma mater, MIT.

Mane šita istorija po 13 metų vis dar supurto. Ne tik emociškai, bet ir užsimąstau, nes pasaulis per tą laiką gerokai pasikeitė. Kaip atrodys ateities demokratija, jei tokia apskritai išliks informacinio triukšmo ir masinės dezinformacijos sąlygomis? Kokiomis formomis ją galime ginti? Ką galėtų daryti švietimo sistema ir universitetai, žurnalistai ir galbūt skaitmeniniai aktyvistai?

Gal čia sustosiu, nes truputį skambu sau kaip bambeklis. Bet jei smalsu apie Aaroną daugiau sužiinot, galit pradėt nuo šito filmo.