Pasidėsiu kelis įspūdžius ir tikiuosi jau nieko nesuspoilinsiu. O gal net bus su kuo aptart.

"Intelligence. Natural, artificial, collective" - taip įvardintas kuratorinis uždavinys nacionaliniams paviljonams, kurį vieni atsakinėja pažodžiui kaip mokinukai, kiti interpretuoja iki neatpažįstamumo, o galbūt tiesiog ignoruoja. Bet kaip visada - svarbu kad pavadinimas būtų pritaikomas beveik viskam. Įžanginė instaliacija Arsenale - tamsus ir atmosferiškas įspėjimas, pademonstruojant ką mes darome su klimatu per karščio pojūtį. Virš baseinų, veikiančių kaip veidrodžiai, kabo oro kondicionerių blokai ir kaitina orą tiek, kad tikrai pajustum. Priešais įėjima lankytojai net perspėjami dėl pakeistų temperatūrinių sąlygų, ar kažkaip panašiai.

(iš anksto atsiprašau už foto kokybę - planavau tik užsidokumentuot dalykus kad nepamirščiau, tai kurnekur net drebančių kadrų neperfotkinau, o ir telefoną šįkart prastesnį turėjau. Bet savos vistiek smagiau nei iš press-kitų..)

Išėjus iš tamsos į gaivią salę, atsiduri priešais didžiulę, pliką plytų sieną, tarsi užtvanką, tarsi geometrišką bangą, už kurios matyti tirštos žalumos ir organiškų formų ekspozicijų grūstis. Pavadinimas - "The other side of the hill" iš karto ją paverčia kiek tiesmuka, bet labai paveikia dramaturgija, iliustruojančia raktines tezes, kad žmonijai peržengus 10-ties milijardų ribą, prognozuojamas drastiškas populiacijos kritimas, ir kad žmonijos ir mikroorganizmų vystymasis turi itin daug panašumų. Įtampa > kulminacija > atoslūgis > nuotykis. Beatriz Colomina, Mark Wigley ir co pademonstravo tikrai žvaigždišką minties ir erdvinio pasakojimo tankį. (Beje, Beatriz 2017-tais Architektūros fondo buvo atvežta į Vilnių ir pasakojo apie socialinę žiniasklaidą. Atrodo kaip prieš amžinybę - gal visai verta dar pasižiūrėt jos pranešimo įrašą.)

Po šitos įžangos salėje jau galima dėstyti bet ką, kas susiję su organika ir mikropasauliais - viskas sudarys organišką visumą, kurios labai kritikuoti nebesinorės. Lenkiu galvą. Nors reikėjo ją atsukti atgal. Kadangi grįžau atgal per ekspozicijas, o ne greituoju keliu, virš durų į šią salę pamačiau smagiai ir tarsi nekaltai prikomponuotus oro kondicionierius, kurie iš tikro eina iš šildomos salės. Elegantiškas Transsolar žingsnis.

Toliau ekspozicijos visuma truputį nuspėjama, net sakyčiau, kiek panašesnė į Expo nei bienalę: daug šou, demonstravimo kokie mes kieti, robotizavimas ir 3d spausdinimas kur tik pasisuksi, ir tuo pačiu - beveik viskas rodos lyg jau matyta ir iš pirmo žvilgsnio suprantama. Aišku kad realiai taip nėra, tačiau toks natūralus nuobodulys ir atstūmimas atėjo gana greitai. Bet to ir tikėjausi, tad nenuliūdino. Tiesiog skanavau sau aktualių temų ir vieną kitą užsiregistravau.

Pavyzdžiui, privertė stabtelėti Heatherwick'o ir Aurelia institute kosminiai šiltnamiai. Thomas Heatherwick - reto talento dizaineris su gerom inžinieriaus bei verslininko gyslelėmis. Nemašia jo kūrinių, kaip kad Rolling Bridge, Seed Cathedral paviljonas Šanchajuje, ar net Little Island man visai padarė įspūdį. Visgi gebėjimas daryti didelius šou jo karjerą nuvairavo iki labai kontraversiškų projektų. Šitą priskirčiau prie tokių - kur jo meilė high-tech persipina su technosolutionism, ir veiklos modeliai panašėja į šiuolaikinio Ostapo Benderio su kriptovaliutų startapais, net jei su gero dizaino apvalkalu.

Ekspozicijų dizaino prasme malonaii nuteikė ramus Saudi Arabijos paviljonas. Švarios, šviesai laidžia tekstile trauktos sienos, kuriose įsiūta, prisiūta ir išsiuvinėta visokiausia informacija. Neskyriau laiko pasigilinti, tačiau rodos, pristatoma gyvenimo dykumoje kasdienybė ir architektūra be ryškesnio autoritarinio kvapelio. Pažiūrėt gražu.

Mano absoliutus favoritas Arsenale - Slovėnija (ir turbūt jau mano mėgiamiausia Europos valstybė). Čia visas dėmesys meistrams ir amato žinioms. Pristatomos smagios skulptūros, kurios nevaizduoja nieko, išskyrus pačias meistrystės žinias ir džiaugsmą kurti. Labai išsiskyrė iš kitų paviljonų tiek žinute, tiek forma, tiek pačia intelektualia, ir kupina lengvo jumoro prieiga. Sukinėjausi tarp skulptūrų išsišiepęs kaip vaikas. Į "intelligence" pažiūrėta rimtai.

Slovėnijos sėkmė man intuityviai (nors ir be įrodymų) siejasi su stipriomis neformalaus švietimo institucijomis Liublijanoje - pirmiausia Future Architecture Platform projektu, kurio dalimi buvo ir Architektūros fondas, ir MAO - Museum of Architecture and Design. Ar tik nebus taip, kad tiesiog gerai išmankštinta bendra architektūrinio lauko kultūra? Apie tai pamedituoti verta ir belaukiant naujojo Architektūros Instituto veiklų.

Maloniai susižiūrėjo Liam Young intro filmukas "After the End". pristatantyis visą "Artificial" sekciją. Gaila ne taip lengva jį gaut pažiūrėti.

Gal dar paminėsiu Carlo Ratti projektą "AquaPraca" - plūduriuojančią vandens patyrimo salą, kurią planavo šią vasarą realizuoti. Aišku, nes akcentuojamas artumas vandeniui priminė mūsų Uperio idėjas, referavo žymųjį Aldo Rossi plaukiojantį paviljoną pirmajai Bienalei Teatro del Mondo, ir aišku, nes Ratti - šios bienalės pagrindinis kuratorius. Gaila kad apie realizaciją nieko nematyti ne tik vandeny bet ir medijoj.

Iš Giardini paviljonų svarbu paminėti Lenkus, kurie prigamino smagių altorėlių ir gerai pasijuokė tiek iš mūsų saugumą užtikrinančių "ritualų", tiek iš savo pamaldžios šalies įvaizdžio. Nenuostabu kad katalogai išparduoti.

Galiausiai norisi paminėti Islandijos pasirodymą, įsiminusį pirmiausia per pasiūlytą perspektyvą iš ateities, kurią perteikia įvairiais būdais, bet pirmiausia tekstu. Kur fikcinės korporacijos "Lavaforming" A žingsnius, tarsi vykusius šiais laikais, prisimena jos įkūrėjos.

Būtų dar daug ką galima papasakoti iš platesnių kontekstų: pamedituoti apie pačią bienalės kryptį ir madas, santykį su mokslu, menu, politika ir pragmatika (ypač kai vietomis ima panašėti į expo), apie Lietuvos paviljono raidą ir simpoziumą, bet lai lieka čia tiesiog komentaras keliems paviljonams, nes įrašas dar padvigubėtų.