Trečia diena pagal planą turėjo būt ilgiausia, 33km. Po išbandymo karščiu - išbandymas atstumu. Kojos atlaikė puikiai, net be ibuprofeno. Net turint minty, kad vos išėjus iš Ylakių, kelias greitai virto visiškai užžėlusia pieva, kurią perbridus (viso gal netoli kilometro) teko nusiaut ir išsigręžt rasos ir sėklų sunką iš kojinių. Kitas netikėtumas laukė Renavo dvare, kuris ne tik buvo uždarytas, bet nieko ten nesutikau ir neradau kaip pasipildyt vandens, kuris baiginėjosi, o iki Sedos dar kokie 13km. Gerai kad obuolį turėjau. Nuotykių kely beveik nebuvo. Klausiausi Timothy Snyderio “On freedom”. Artėjant prie Sedos pamačiau neaptvertą vėjo jėgainę, o šalia jos paguldytą sparną. Kaiptik šiom dienom galvojau kad atidirbę sparnai turėtų būti nuostabi medžiaga kūrybiškam architektūriniam perdirbimui, tai nutariau prieiti patikrinti. Lentelė “objektas saugomas” man pasirodė korektiška: gerai kad saugomas, va kamerą matau - taip ir reikia, be tvorų visokių. Bet priartėjus pradėjo kaukti signalizacija - neatkreipiau dėmesio į ne itin subtilius kuoliukus su davikliais. Oot nu.. prisėdau ant sparno, pabaladojau jį pajaust medžiagos standumą, pafotkinau dar biškį kaukiant sirenai ir nupėdinau sau. Turbūt kažkas per ekraną žiūrėjo kiek čia tas turistas iškęs triukšmą..

Jautėsi kad kažkiek galva pailsi - pradėjau fiksuoti visokius dizaino niuansus. Net svarsčiau užvesti (savi)kritinio dizaino albumą. Pirmas akį patraukė polikarbonatu aptrauktas medinukas, žaižaruojantis Saulėje. Trumpalaikis ir netvarus sprendimas, bet blizgesys išduoda kad bent jau vasarą fasadas neįkaista. Ir visgi pigiai kažkas prasisuko, kad ir metams kitiems. Įdomu kad nuotraukose atsirado keistas muaro efektas, kurio realybėje akis nefiksuoja - panašus kaip kad filmuojant prie žemo dažnio Led apšvietimo. Tai įdomu, kaip čia polikarbonatas sumoduliavo ar išfiltravo natūralios šviesos dažnius.

Sedoj ant bažnyčios fasado nustebino griežtas dreskodas. Manęs su šortais neįleistų, o moterims reguliuojama net kaip iš nugaros atrodyt. Rodos vienas žingsnis iki hidžabų..

Už bažnyčios mažu takeliu leidžiuosi link upės, ir matau akmeninėj žeminėj plastikinis langas įmūrytas. Visai nelogiška. Pažiūriu vidun - Marijos skulptūra, ir šviečia durys priešingoj pusėj. Visai buvau praleidęs "lurdų" tipologiją..

Užtai žemaitiškom pakelės koplytėlėm jau žinojau kad džiaugsiuos. Tik pastebėjau tendenciją jas daryti mažiau viešas, statyt labiau savo kieme, truputį "privatizuoti". Nors tą gali lemti nebūtinai mentalitetas - galibūt ir šiuolaikinė teisinė aplinka..

Bet užtvorinio gėrio mėgėjų tikrai gausu. Nenufotkinau užvakar dieduko, kuris aplink prūdą apsuko tvorą, pasistatė tuščioj saulėkaitoj šezlongą ir sėdi pusplikis su meškere. Tikras zoosodo eksponatas. Užfiksavau privatų paminklą ir skulptūrų parkelį - su dideliu noru didžiuotis, taip kad visi matytų, bet prieit negalėtų.

Žemaičių Kalvarijoj pasilinksminau drožinuku su Vaižgantu, skrendančiu skėčiu. Jis taip aprašė:

" Atsitiko man toks nuotykis. Buvo jau vėlyvas ruduo. Stiprus šiaurės vakarų vėjas, lydimas sniego su lietumi pūtė be perstojo. Aš turėjau stiprų drobe aptrauktą skėtį, ir išėjau. Kai tik priartėjau prie abi koplyčios ir skėtį išskleidžiau, mane pagvo audra, abiem rankom įsitvėriau skėčio, mane pakėlė į orą Švento Jono kalne kojomis pasiekiau žemę ir suglaudžiau sketį. Perskridau karčiamą, tiltą, Varduvos upę. Nusileidus įėjau į Judo pabučiavimo koplyčią padėkoti viešpačiui Dievui už išlikimą. M.Valančius, Namų užrašai "

Dar norėjau aplankyt linksmą koplyčią, kuri klausykloje turi skaitliukus. Deja buvo užrakinta, bet radau seną nuotrauką. Linksmina galvojant kaip tuos skaitliukus naudojo: porini savo griekus, ir girdi kaip už sienutės klakt, klaktklakt.. Ir gauni objektyvų rezultatą: tiek sveikamarijų ir tiek tėvemūsų.

Ir dar keletas vaizdų su žmogiška ir gamtiška kūrinija:

Šiandien pagaliau sutikau pirmą piligrimą kely - Arnas prisivijo dviračiu, ir plepėdami nuėjom likusius porą km iki Alsėdžių.

Finalui - Renavo dvaro terasos, savo reljefu kažkaip sukėlusios prisiminimus apie vyšnių sodą iš Kurosawos "Dreams". Tuoj paieškosiu kadro, net smalsu at iš tikro yra panašumų.

Nelabai.. gal tik terasos, tvarka ir statiškas teatrališkumas. Gal tas sapningumas toks jau yra. Laikas jau man ilsėtis, tuoj vidurnaktis, o ryt paskutinė atkarpa - vėl 33km žvyrkelių iki Telšių. Nežinau ar visus eisiu, ar gal kur ir pavažiuosiu - jaučiuosi jau išsibandęs, ir pamatęs. Bet rytojus bus ryt.