Šįkart užrašysiu kelis kelio įspūdžius nevengdamas ir labiau ūkiškų pastebėjimų, kuriais galėtų pasinaudoti kiti keliautojai - nes apie Camino pastaruoju metu teko pasakot net keliems to nebandžiusiems.

Bet pradžiai apie atvykimą į starto vietą ir kelią iki jos.

Būdų atvykti į Pikelius viešu transportu radau tik darbo dienomis. Traukinys Vilnius-Šiauliai-Šiauliai-Mažeikiai išvyko apie 6:50, Mažeikiuose buvau prieš vidurdienį. Traukiny užkalbinau du jaunuolius, kuriuos nugirdau kalbant apie camino. Eina pirmą kartą, su palapine, sakė jų tikybos mokytojas pasiūlė taip keliauti. Draugiški ir smalsūs, papasakojau truputį apie savo ankstesnes keliones. Sakė gal šiandien ir niekur nežygiuos labai. Į Pikelius yra du tinkami autobusai - 13:40 ir 16. Tie vyrukai sėdo į ankstesnį. Aš Mažeikiuose papetavau ir paskambinau į Dautarų dvarą, kuris yra už maždaug 10km nuo Pikelių - jei būtų priėmę, būčiau bandęs eiti dar iš vakaro. Bet ten būta renginio, tad nutariau aplankyt Mažeikių muziejų ir važiuot vėliau.

Muziejus labai savitas. Visas pirmas aukštas skirtas rajono miestelių heraldikai. Kiekvienas herbas ir vėliava iškabinti, perpiešti, ir turi po lapą teksto, išrišantį ženklų ir spalvų simboliką. Nors toks turinys man absoliučiai neįdomus, maloniai nustebino, kad kiekvienas tekstas pasirašytas autoriaus, ir autoriai skiriasi. Aišku, ekspozicinės kultūros čia labai trūksta, daug labiau nei pinigų: budinti net nenorėjo degti salėje šviesos, lepteldama kad tekstai ir piešiniai įstiklintuose rėmeliuose blizga nuo prožektorių. Prieš dešimt metų gal būčiau paprašęs kopėčių ir leidimo teisingai prastumdyt prožektorius, bet jausdamas, kad ji nelabai čia šeimininkė (gal nieks tokiu ten nesijaučia), tiesiog burbtelėjau, kad spausdintai medžiagai šiaip stiklų visai nereikia.. “Tokie atvažiavo” - sako.

Antram aukšte daug įdomiau. Archeologinė ekspozicija modernesnė, ir pradžiugino didžiulis piliakalnių žemėlapis, kuriame Lietuvos-Latvijos siena eina per patį vidurį, nesuteikiant nei vienai valstybei daugiau reikšmės. Gražu, Braliukai. Ir pats pasakojimas apie trijų genčių (Žemaičių, Žemgalių ir Kuršių) sandūros zoną pasirodė gana šviežias. Iš karto norėjosi perprasti, kokie stilistiniai bruožai skiria juos radiniuose - bet deja ekspozicija tokio darbo nepalengvina, tai pats į rimtesnį knebinėjimą nesileidau. Dar vienas smagus pasakojimas - kad bandant muziejų maksimaliai pritaikyti silpnaregiams, pridaryta čiupinėjimui skirtų radinių rekonstrukcijų, nuo kirvukų iki amuletų - ir tai tapo pačiais mėgiamiausiais rksponatais visiems vaikams. Kaip moko universalaus dizaino maksima: “Kas tinka silpniausiems, kitiems bus tik dar patogiau”. Kitoje salėje, skirtoje Mažeikių naftai, bandymas pasiūlyti taktilinį maketą irgi baigėsi ne pagal planą: ant gulsčio ekrano suklijuoti organinio stiklo modeliukai tikrai smagiai žaižaruoja, bet nelabai gerai laikosi, tad teko užlipinti etikete “neliesti”. Dar patiko pauostyti tikros naftos ir jos produktų pavyzdžių iš skirtingų šalių - ypač tomis dienomis, kai Maskvoje dega gamyklos ir lyja juodas lietus. Kelios salės skirtos vietiniams kūrėjams, tarp kurių viena - Ukrainiečių šeimai, gaminančiai medines mašinėles, o kita - meno mokyklos baigiamiesiems darbams, kurių dalis turėtų persikelti į viešas erdves. Smagu matyti kad muziejus dirba bendruomenei - tai daug svarbiau nei iščiustytas dizainas.

Autobusiukas į Pikelius atsisakė imti pinigus - vairuotojas pasijuokė ir sakė “labdara”. Ir nemačiau kad kas nors iš keleivių mokėtų. Plepios pakeleivės pusę kelio garsiai analizavo moterų ir vyrų šeimyninio gyvenimo bruožus, dar pamokė kad čia vadint “tu velnia utėle” lyg ir visai draugiška :) Pikeliuose nakvynė nurodyta kaip “buvęs paštas”, tačiau nieko paštiško toje gatvėje nesimatė. Pasirodo tai kambariukas tarp vaikų dienos centro, bendruomenės centro ir med punkto. Kaip supratau, aš šiemet pirmas keliautojas, nes kiti kažkaip sugeba atvykti anksti ir Pikeliuose nenakvoja. Bet apartamentai prašmatnūs ir patogūs. Tik vandenį teko pačiam rasti kur atsukti (nes šeimininkė gyvena tolėliau, ir nenorėjau jos trukdyti, tikrai būtų skambinus vyrui, o šis čia važiavęs). Tad nutariau pats surasti, ir tam galiausiai teko nusileisti į gana egzotišką rūsį.

Miegojau ilgai ir išžygiavau tik prieš 10. Atrodė kad bus nyki ir sunki žvyrkelių diena, bet kažkaip neprailgo. Nors Saulė kaitino iki 26, šešėlių mažokai, o ir kelias kartais padulka. Pusiaukelė ir pietūs - Dautarų dvare. Parkas įspūdingas, ir net jei gerokai per saldus mano skoniui, augalų ir erdvių įvairovė sudėta tikrai smagiai. Paklausiau šeimininkų ar galėčiau gauti kavos (svetainėje reklamuoja kavą ir kruasaną “Akimirka Dautarų parke” už 5€) - tai atnešė man prie staliuko į parką ir vėl neėmė pinigų. Negodūs čia žmonės. Nors galimai ir buvau atpažintas - pradėjus minėti Nasvyčius, kurių čia būta gimtinės, pradėjom kalbėt apie architektų ratus ir netrukus selfinomės kad nusiųst foto bendram bičiuliui Laimiui. Tai gal buvom kada ir susitikę..

Gal buvo verta ir dvaro muziejų apžiūrėti, bet aš truputį nerimavau dėl kojos ir dėl to, kad Židikų gimnazijos telefonu man neatsiliepia, nors prieš savaitę skambinau ir žadėjo priimt. Tai nenorėjau tempti į vakarą - bet gavau mielą pažadą, kad jei nebus kur nakvot, mane atvažiuos ir atsiveš į dvarą. Po dar keleto bandymų prisiskambinti einant, tiesiog gimnazijos svetainėje radau pavaduotojos ūkiui telefoną, ir ji greitai viską sutvarkė. Tai ramiai guliu dabar švarus, po vakarienės, ir rašinėju. Beje, sakė kad tiedu moksleiviai dar vakar čia buvo. Šaunuoliai, visgi gerai pažygiavo.

Beje, eksperimentine tvarka dar pildau maršrutų katalogą wander.lt - galit prisijungt kas norit.