Dar vakarojam, bet kalbama jau beveik vien vokiškai, o ką šneka du austrai savo akcentu, beveik nieko nesuprantu. Tai ta proga kažką užrašysiu.

Šiandien teko bemdraut kone vien su vokiečiais. Sutikau senelį su 14mečiu anūku. Senuko sūnus studijavo Vilniuje, o anūkas važiuos į Vilnių turistaut rudenį. Pareklamavau Varnelio muziejų. Paskui pasivijau su nuospaudom lėtai rypuojantį vokietuką būsimą chirurgą. Jis mokėjo pasakyt lietuviškai "labas" ir "agurkas". Papasakojo apie dviem dienom prailgintą kelio versiją "Variante Espiritual", kuriame daugiau kalnų, krioklių ir vandenyno. Skamba gerai, jei pats nepavirsiu klipatėle. Nes kojos šiandien truputį išgąsdino - pamaniau kad prasideda tas raumenų uždegimas aplink achilą, kurį jau porąkart esu turėjęs tiesiog mieste. Iki tiek, kad tada nebegalėjau paeit. Būtų kelionės pabaiga, ar bent kelių dienų pauzė. Tai dažnai stojau, masažavau, tepiau žvaigždute.. nes ką dar sugalvosi. Paskui aplenkiau dar vieną klipatėlę prancūzą. Jam, kaip ir porai vokiečių prie šito stalo, nuspaudė ne kulnus, o padus. Nes beveik visi keliai ir takeliai grįsti akmenimis, kurie pėdas ir sąnarius ne juokais kankina. Batus įsigijau tikrai puikius, bet nuo tokio kojų klaipymo padėtų ir aukštesnis aulas. Juokėmės prisimindami koks malonumas eiti tais retais necivilizuoto miško takeliais.

Verbų sekmadienio čia lyg nebūtų. Keli tikintieji mišiose lankėsi vakar, o šiandien bažnyčios užrakintos, tik duris puošia palmių šakos. Ir kai kuriuos pakelės kryžius. kryžiai čia kone kiekvienoj sankryžoj, bet atrodo kiek neįprastai, su trumpesnėmis viršūnėmis.

Bet pagaliau diena buvo saulėta, o prasidėję kalnuoti peizažai - nuostabūs. Net kiek pet saldūs sakytum.