Aš jau grįžęs ir pailsėjęs - bet visgi nutariau, kad finišą verta kad ir trumpai uždokumentuoti. Nebuvo toks jau nuobodus kaip tikėjausi. Bent jau antroji kelio dalis. Pirmoji - daug žvyrkelio, tad ausines įsidėjau gana anksti, ir aišku, išsiblašęs praėjau posūkį. Bent porą kilometrų. Supratau tik kai pafilmavau ant kelio besikaunančius du stirninus (gal painioju su kokiais danieliais ar darkuonors) ir žvilgtelėjau telefonan prieš įsidėdamas.
Šiand turėjau eiti vėl apie 33km, tai jei +2km nuklydau, dar +2 grįžt, susidėtų jau truputį nemalonus skaičius. Tai nutariau eiti tiesiai ir padaryt kiek mažesnį lanką, bet daugiau eidamas plentu, mažiau žvyrkeliu, o Lieplaukėje 16val. sėst į traukinį ir teleportuotis į Telšius. Prie apdovanojimo stirninukais, dar gavau apdovanojimą parduotuvėle ir ledais. Besibaigiant plento atkarpai, ten kur į jį turėjo įsiliet camino trasa, pamačiau kelis keliautojus. Sakiau, prisivysiu, ir padidinau tempą - bet jie kaip neartėja taip neartėja. Sutikau juos jau besiilsinčius miškelyje. Keturiese, trijų dienų žygelį iki savo sodybos daro. Klausiu ar nakvos Telšių seminarijoj - sako, nee, mes poniškai, namuką išsinuomavom. Smagūs tokie, paskui dar Lieplaukėje susitikom.
Prieš pat Lieplaukę prie manęs sustojo mašiniukas, pakalbint norėjo. Tas vyrukas rūpinasi Lieplaukės bendrija. Sako, labai prijaučia žygiams ir svarsto ar verta čia padaryt nakvynės tašką. Artėdamas prie Lieplaukės, iš tolo mačiau, kad jau su mano bendražygiais kalba. Gal kažkas gero bus.
Miškinga kelio atkarpa ir paplepėjimai pakėlė ūpą, nesijaučiau toks jau pavargęs. Nors jau popietė, nutariau kad nelauksiu traukinio ir nueisiu iki galo. Buvo viena smagesnių kelio atkarpų - miškingas ir gražiai sutvarkytas Germanto kraštovaizdžio draustinis, ir pats Germanto ežeras, prie kurio neištvėriau ir pats niurktelėjau prasiplaukti.
Kaip visada, pora profesinių pastebėjimų. Gal daug nebambėsiu, kaip nekorektiška yra skelbti apie ezoterinę medžių energetiką tarsi objektyvias žinias. Verčiau pabambėsiu apie tą brėžinio kultūrą, kurios ir pats buvau mokintas: eksplikacijos, lentelės ir trumpiniai, aišku, profesionalūs, kol nepradedi galvoti apie auditoriją. Jei nori kažką iškomunikuoti ne valdininkui ar inžinieriui, o vidutiniam parko lankytojui - su tokiu brėžiniu nieko nepasieksi. Bet mes nebuvom mokyti, kad yra skirtumas kam skirtas brėžinys - yra "profesionalūs" brėžiniai ir viskas.
Gerokai malonesnis atradimas - keista aikštelių prie medžių tipologija. Iš karto nesupratau kam čia lipt prie to pušies kamieno kelis metrus - pasirodė kaip kažkoks silpnas ir kompromisinis lajų tako ar apžvalgos bokšto variantas. Bet užlipau, pamačiau kad ten tiesiog suoliukai ratu, skirti sėdėti ir grožėtis ežero vaizdu, medžio pavėsyje. Na ir labai smagu! Buvimo patirtis tikrai gera, dar su ergonomika padirbėjus - visai smagus žanras, verta vystyti.
Tik nuo Germanto iki Telšių jau kelias vėl nuobodus. Ištisinis pėsčiųjų/dviračių takas, būtų vien saulėkaitoje, bet pasisekė apniukus diena. Telšiuose kirtau kelią greičiau link Masčio, ir pataikiau pro smagius kolektyvinius daržus, be tvorų. Dar prisėdau vienoje iš tų postmodernistinių, rodos Žebrausko projektuotų paežerės rotondų. Suoliukai pakrantėje nusėsti žmonių, o rotondose niekas laiko neleidžia. Na ir man nebuvo ten smagu - ne tik tos kolonos kažkokius skersvėjus generuoja, bet ir vaizdai sukapoti: kolonos beveik tokio pat pločio kaip angos, ir gaunasi labai intensyvus punktyras: rodos viena akis visada pataiko į toliką erdvę, kita atsiremia į sieną šalia. Ir kažkodėl iš ten neišsivėdina alaus bei rūkalų kvapas.. Tai gal visgi naudojama :)
Nakvynė kunigų seminarijoje buvo nuostabi. Kaip camino - brangi, bet kaip už tokią prabangą tikrai pigu. Kambariai erdvūs, šviesūs, labai skoningai sutvarkyti, o pusryčiai - tikrai geri ir sotūs: avižinė košė su spirgais, sūris, kumpis, salotos ir rauginti agurkėliai! Nepamenu viešbučio kuriame būtų kasnors bent panašaus. Gavosi tikrai poniškai.
