Camino 0. Sapnas
Miegojau prastai, gal kad kumpio prieš miegą prisirijau. Bet sapnavau neprastai.
Artinosi lietaus debesis. Miegojau automobily, kone vidury gatvės, kažkuo panašios į Medžiotojų g. Debesis slinko žemai lyg pilka antklodė, tačiau lygiai gatvės vidury iš jo buvo susiformavęs toks nukaręs sutirštėjimas, kaip varveklis, siekiantis visai žemai. Kai praslinko virš manęs, pamačiau kad jo smaigaly pakabintas didžiulis raktas. Keistai paišdykavo kažkas, bet kaip ji įkabino? Tada pamačiau aplink skraidantį lėktuvo modeliuką - kažkas iš balkono greta jį valdė. Bet jis tik žaidė, akivaizdžiai ne jų darbas. Paskui iš balkono pasirodė dar vienas skraidantis aparatas, nelabai matėsi koks, nes jis nešė stiklainį su žuvele. Savaip išvedė ją "pasivaikščiot". Debesis praslinko, lietaus nebuvo, susirangiau pataluose mašinoj, galvodamas kad gal reikia praleist dieną Porto ir šiand niekur neiti.
Keliuosi jau piligrimų bendrabuty. Keista kad kažkas kalba lietuviškai. Jaučiuosi nekaip, ir Jurgis sako palauk truputį, važiuosim su mašina. Išvažiuojam, bet jis vairuoja siaubingai, vienu momentu perlipo į galinę sėdynę ir kažką ten pradėjo daryt. Avarinėj situacijoj pasilenkiau priekin pasukiot vairą, bet teko ir pilnai persėsti. Tik supratau, kad ir stabdžiai beveik neveikia. Kažkur pavyko sustoti, keistoj ramioj vietoj palei upę. Sakau viskas, eisiu jau, o tu negali šiandien vairuot. Bet jis greit apsivaikščiojo kažkur ir grįžęs sako, kad rado kas pataisys mašiną. Einam kažkur, ant laiptukų lyg prie uolos prie mūsų prieina du vyrai, vienas kviečia į vidų, o po sekundės pasirodo kitas, didelis, raudonu lyg apdegusiu veidu ir tuščiom akiduobėm. Bet gero ūpo, vis juokauja. Užeinam vidun, ten keistoka kontora, spintos su knygomis ir daiktais, rašomasis stalas. Žmonės ateina ir išeina. Kažkokia universali, lyg techninės pagalbos kūrybininkams parduotuvė. Kažkas iš gilumos ateimlna su milžinišku prožektorium, kažką pasitiesia ant grindų ir nagrinėja. Reikia palaukt kol juos aptarnaus.
Kinas. Good Life ir Vesper
Good Life
Nesu dažnas kino lankytojas, bet šį savaitgalį teko pažiūrėti net du lietuviško prado filmus. Abu labai šiuolaikiškus, politiškus ir liūdnus. Ir apie abu norisi kažką parašyti, nes įspūdžių netikėtai daug.
Į filmą nuėjau nes su autorėmis Viktorija Šiaulyte ir Marta Dauliūte pernai turėjom radijo pokalbį apie bendruomeninio būsto startuolius. Nebepamenu apie ką kalbėjom, tačiau po filmo jausmas liko toks, kad nė iš tolo neužgriebėm tų kultūrinių problemų, apie kurias pasakoja "Good Life". Turbūt kamantinėjom nuobodybes apie architektūrinius aspektus, tarkim bendrų v.s. privačių erdvių santykį, kuris filme taip pat gana aštriai parodomas.
Dokumentika tikra ir graži. Nežinau kaip kiti žiūrovai, bet man nuo pirmų minučių iki pabaigos buvo liūdna žiūrėti kaip save progresyviais laikantys enterpreniorai peza apie geriausiojo savęs auginimą ir panašų pseudoreliginį šlamštelį, kurį kartoja ir į kameras, tikėdami kad daro puikią reklamą savo "bendruomenei" ir verslui, ir vieni kitiems kolektyvinių sesijų ir meditacijų tarpe. Turbūt dar liūdniau nei puikųjį "stebuklų lauką" Net Rakausko radijinė "verslumo dvasia" tikrai gerokai linksmesnė, nes į jį lengva žiūrėti kaip į išprotėjusį verslininką, bandantį sukurti savo sektą. Čia rūsčiau, nes atpažįsti žmones greta savęs, nugirstus pokalbius kavinėse. Atpažįsti kad būtent taip daug kas ir įsivaizduoja puikų gyvenimą, o tai reiškia, kad jie ir tave demokratiniais mechanizmais jie į tą savo svajonę gali nutempti. Tikrumo dar prideda autorių kolektyvas, kuris ne tik pasirodo kadruose, bet ir be pastebimos ironijos bando atsakinėti į tuos pačius klausimus kaip ir jų personažai. O kartais nevengdamos atvirai jais suabejoti ar griežtai sukritikuoti. Tikrumo daug. Nenustebčiau jei kurie nors iš personažų šį filmą (ar bent jau ištraukas ir pavardes kredituose) nuoširdžiai pristatytų kaip savireklamą. Iki tiek skirtingos autorių ir jų personažų pasaulėjautos, o tai rodo fantastišką režisierių jautrumą. Ačiū joms.
Kad susidarytumėt teisingą įspūdį, pabaigai reikia paminėt kad tikrai ne visiems buvo taip liūdna kaip man. Auditorija tikrai daug prunkštė ir juokėsi, nes tikrai buvo iš ko.
Vesper
Dažnai įspūdis pažiūrėjus kūrinį priklauso nuo lūkesčio. Šįkart jie nebuvo labai dideli, ir galbūt juos pranokti nebuvo itin sunku. Buvau matęs "Aurorą", kuri tikrai vizualiai malonus ir techniškai ambicingas filmas, tačiau siužeto prasme.. na, neturėčiau ką apie jį papasakoti. Tiesą sakant, ir neprisimenu nieko išskyrus vaizdinius. Feisbuke vis mačiau baksnojant ir į "Vesper" "neišbaigtą" siužetą, kas man atrodė labai tikėtina: ir dėl "Auroros", ir dėl to, kad šis trūkumas jau tampa lietuviško kino laiko ženklu, ir dėl to, kad dabar neretas menininkas iš fobijos pasakyti per daug taip išvalo savo kūrinius, kad kitiems pateikia tik estetizuotus savo vidinių išgyvenimų pėdsakus.
Turbūt didžiausias filmo trūkumas man padirodė kiek dirbtinai ir nuolat stimuliuojama įtampa: kone kiekvieną kameros judesį sekė dramatiškas garso takelis, dėl kurio lyg turėtum tikėtis iš tamsos iššokančio siaubo (turbūt techniškai tai netiesa, bet jausmas liko toks). Buvo keletas atokvėpio epizodų, bet būčiau pasimėgavęs ir keliais daugiau.
Visa kita visai smagiai veikia. Tekstinė įžanga, nupiešianti distopinę ateitį, kurioje maistingų augalų sėklos nevaisingos, iš karto aktyvuoja politinę dimensiją. Bent jau šį tą girdėjusiems apie realiai vykstančias kovas dėl intelektinės nuosavybės genų inžinerijoje, kai korporacijos bando apsaugoti savo sukurtus derlingus javus, bando juos modifikuoti taip kad jie būtų nevaisingi ir neplistų, t.y. galėtų būti panaudoti tik juos perkant. Grįžęs kiek pagūglinau kokia situacija: pasirodo JTO jau senai uždraudusi vadinamas "suicide seeds", kurias savo laiku bandė populiarinti Monsanto, bet štai Brazilijoje vėl buvo svarstoma šio draudimo atsisakyti, o ir šiaip rinkoje itin populiarios nevaisingos F1 hibridinio tipo sėklos (tiesa, nepavyko greituoju suprasti, ar jos rinkoje realiai dominuoja). Žodžiu, man kaip visai dažnai pamąstančiam monopolijas ir intelektinę nuosavybę, jautri tema paliesta.
Kaip ir tikėjausi, filmas ne vien estetiškai artimas "Prospect" - bet pakankamai įtraukiantis ir savitas, kad ši paralelė žiūrėjimo patirties nei kiek neapsunkino. Kad jau norisi lyginti, sakyčiau kad Prospect visuomenės santvarką rodo kaip nekvestionuojamą aplinkybę ir daugiau dėmesio skiria asmeninėms savybėms, o Vesper veikiau atvirkščiai: asmeninės dramos pasirodė paprastokos, kaip ir dera pasakoje, bet daug svarbesnė kova su neteisingu pasauliu.
Estetikos tikejausi neblogos, bet čia irgi nenuvylė. Skaniai padaryta, ne per saldžiai ir ne per rūgščiai. Tas pats pasakytina ir apie garso estetiką, ir apie dialogų: palygint nedaugžodžiaujant siužetinė linija lengvai skaitoma, dinamiška ir ne itin nuspėjama, o malonių paslapčių irgi palikta.
Camino 3. Barcelo
Lijo. Išėjau nesulaukęs kol atsidarys parduotuvės, tad pirmą kavą gavau už 5km. Pasijuto užvakarykštė nemiga, o gal kiek ir vakarykštis bokalas, tai prasėdėjau kavinėj gerą pusvalandį. Nugirdau kaip barmenė amerikietei piligrimei aiškina kad aplinkinis maršrutas per kalną lyjant gali būti pavojingas, ir juo eiti nerekomenduoja. Be to, tokiu oru iš ten vandenynas tikrai nesimatys. Suklusau, nes pas mane pažymėta dar kelis km reiks nuobodoku siauru keliu, kuris iki šiol buvo pilnas mašinų ir beveik be šaligatvių. Slidu nebuvo, o keistas pasaulėlis kalno viršūnėj pasirodė visai vertas žygio. Koplyčia prie dvaro, apsupta keistu parku, kuris šlaituose prisėtas akmeninių apsamanojusių suolų ir stalų. Daugybės. O dvarely radau kavinę aprasojusiais langais. Prisėdau arbatos.
Nusileidęs sutikau piligrimų porelę. Vyrukas iš Haičio, pasirodo sodininkas: pakeliui fotografuoja visus įdomesnius augalus. Parodžiau ant kalno rastą keistą sėklą. Sako pakrapštyk ir pauostyk, jei pakvips eukaliptu, reiškia eukaliptas. taip ir buvo. Dar stebėjom kaip vietiniai daigus uždengia plastiko buteliais be dugno tokius mini šiltnamiukus padaro.
Vėl sutikau Thiery, sėdėjo lauko kavinėj su pliaženkėm. Pasirodo buvau teisus - nusitrynė kulną ir nebegali eiti, turi gydyti koją. Prisipažino kad jam sunku priimti kažkieno pagalbą - nori sunkumus įveikti pats..
O Barcelo.. savotiška vieta, tikrai su charakteriu. Bet net nežinau ką pasakyt. Gal ryt.
Camino 0. Atvykimas į Porto
Išsiskalbiau, užkrimtau ir priguliau kažką užrašyt. Skrydžių dienos tokios ir būna - lyg visąlaik sėdi, nelabai ką darai o paskui staiga pavargsti.
Labai smagus miestas pasirodė tas Porto. Važiuodamas iš oro uosto pamačiau metro stotelę pavadinimu "Casa da Musica". Pažiūrėjau žemėlapy kad vos pora km nuo mano viešbutuko, ir spėjau išokt pro duris. Tikrai smagi erdvė: stovi toks luitas su įvairiausiais plyšeliais, pro kuriuos visai giliai žvilgsnis įkrenta, o aplink reljefas banguoja ir riedlentininkai laksto: kas filmuojasi o kas reljefe "įpjautuose" suoliukuose gulinėja. Malonu buvo jį aplankyti - šita koncertų salė buvo vienas iš matomiausių naujų pastatų kai studijavau.
O ir visam mieste pilna modernios architektūros, kuri dažnai labai nepastebimai persipina su senąja. Atrodo kad abiejų kone po lygiai.
Viešbutėlis paprastas ir smagus, pilna to pietietiško kiek aitriai gaivaus kvapo kurio pavadinimo niekaip neįsimenu.
Kambary yra kriauklytė ir bidė, o kitam aukšte - milžiniška vonia su betonine vonele skalbimui. Nepajungta tik. Užtai skalbinių džiovykla pradžiugino.
Stebint parodas ekranuose
Parodų ir ekspozicijų pristatymas virtualybėje man visai įdomus, nes tai dabar suaktyvėjęs jaunas žanras, kuriuo institucijos mėgina populiarinti savo menininkus, kūrinius ir istorijas. Eksperimentuojama net keliuose lygmenyse: kuravimo, monetizavimo ir technologiniame. Aišku, meniniai turinio/formos/prasmių eksperimentai taip pat vyksta, bet jie turbūt verti atskirų analizių.. O šįkart norėjau tiesiog panoramiškai apžvelgti kaip tas suaktyvėjęs laukas atrodo, maždaug tiek, kiek nuo mano kupsto matosi.
Vienas lengviausių ir populiariausių parodos perkėlimo virtualybėn būdų - 360 laipsnių panoramos. Tam reikia tik fotokameros, galinčios padaryti sferinį paveiksliuką, ir trupučio žinių, kaip jį paruošti rodymui internete, pažymint taškus ir pridedant papildomą medžiagą.
Pvz.: Šarūno Petrausko paroda Hypha 1.0 nulinio laipsnio galerijoje:
Beje, šioje parodoje kaip papildanti medžiaga panaudoti ir 360 laipsnių atskirų eksponatų skanai - truputį sudėtingesnis dalykas. Šitas 360 modelis naudojamas labai paprastai, kaip buvusios parodos dokumentacija - jis paprasčiausiai miega nulinio laipsnio svetainėje ir laukia susidomėjusių.
Panšų modelį pasidarė ir dabar veikianti MO muziejaus paroda Kodėl taip sunku mylėti?
Ir čia modelis naudojamas ne tik pažiūrėjimui MO daro virtualias ekskursijas, kuriose kuratorius ekrane varto šitą modelį ir pasakoja. Buvau prie vienos prisijungęs, slapčia tikėdamasis kad bus padaryta kaip aš įsivaizduoju (papasakosiu gale), ir truputį nusivyliau. Ne tik rodymu, bet gal ir pasakojimu, kuris per daug sukosi apie asmeninius menininkų gyvenimus (pvz. kas su kuo draugauja ir kiek vaikų turi) ir per daug adaptuotas "žmonių" žurnalo auditorijai, kuriai tikrai nepriklausau. Nors konceptualiai viskas parodai tarsi tinka - juk paroda apie meilę tiesiog, tad net dekupažo tvaikas dizaine teoriškai pateisinamas. Bet ekskursijas dar būtų galima diferencijuoti - juk galima padaryti ir rimtesnes, kitai auditorijai.. nes apie rodytus kūrinius buvo galima kalbėti gerokai giliau. Arba kaip minimum registracijoje į ekskursiją parašyti, kas ją ves.
Bet tikra MO inovacija, bent jau lietuviškame kontekste - kad jie sugebėjo šitą modelį panaudoti ne tik reklamai, bet ir monetizavimui. Bilietas kainavo 4 eurus (sąžiningai pirkau du, nes ekskursiją žiūrėjom dviese per vieną ekraną). Penktadienį buvo ~50 dalyvių, tad galima sakyti, jog MO muziejus, užsibrėžęs pats save išlaikyti ir populiarinti modernų meną, su misija tvarkosi palyginti gerai.
Buvo kiek netikėta atrasti, kad matomai kažkokio didžiulio centralizuoto projekto metu virš 20 Lietuvos muziejų pasidarė savo virtualius turus po nuolatines ekspozicijas. Su gana pilnaverčiais pasakojimais dviem kalbomis, kuriuos pateikia nufilmuoti (ir dažnai komiškai perrengti) gidai.
Atrodytų puikus žingsnis, tačiau gana keista kad jis visiškai nesuderintas su komunikacija. Absurdiška ir simptomiška kad aš šį rinkinį atradau ne po skambių pristatymų ir reklamų, o tiesiog specialiai ieškodamas virtualių parodų. Aišku, negalima atmesti, kad kažkokios komunikacijos būta, bet taip pat gali būti, kad ir patys FB algoritmai neskatina rodyt 360 turinio svetimose platformose. Bet mano patirtis buvo tokia.. atradus apėmė jausmas, kad šis milžiniškas darbas kol kas panašus į daugybę kitų formalių projektų "į stalčių".
Tiesa, praeitą savaitę Nacionalinis muziejus paviešino vieną smagiausių dabar veikiančių parodų "areštinėje" apie sukilėlių istoriją - bet panašu, kad šis buvo kurtas atskirai, vedinas konkretaus poreikio o ne paliepimo "iš viršaus" daryt projektą.
Sferinės erdvių fotografijos su papildomu turiniu - ne vienintelis ir turbūt ne pats įdomiausias virtualių parodų žanras. Jų daugybė, ir beje, jas gerokai plačiau ir gaiviau nei aš litmenyje aprašė Vita Opolskytė (2021 nr3, spėju kad netrukus pasirodys ir internete).
Vienas įdomesnių - kompiuterinių žaidimų technologijų įtraukimas. Žaidimas yra tol, kol turi žaidimo taisykles: oponentus ir laimėjimo/pralaimėjimo sąlygas. Tačiau pati terpė leidžia virtualias erdves patirti virtualiu "pirmu asmeniu", su įsivaizduojama judėjimo ir veikimo laisve. Ekspozicijoms ir menui apskritai čia didelis potencialas. Lietuvoje bandymų su tuo dirbti žinau tik keletą, o vieną netikėtai sužinojau iš minėto Opolskytės straipsnio: Kazimeiras Brazdžiūnas savo parodą pristatė šaudyklių žaidime "counter-strike", pilname šaudynių proceso kontekste.
Visgi galimybės interaktyviai patirti šitą parodą neradau. Kol kas pateikti 3d žaidimus tiesiai interneto naršyklėje vis dar nemenkas techninis iššūkis. Su juo susidūrė ir NDG parodos "Saldus ateities prakaitas" perkėlimas į virtualybę - ji prieinama tik kaip atskiras žaidimas, kurį galima patirti tik tradiciniu būdu atsisiuntus į windows kompiuterį ir susiinstaliavus. Bet parodos turinys tikrai to vertas, tad siūlau pabandyti.
O čia vienas atsitiktinis pavyzdys, kuris šią ribą peržengė: (buvo adresu https://enter.azimuth.voyage/ bet nebeveikia)
Manau kad leidžiančios tyrinėti judant "įsivaizduojamu kūnu" ekspozicijos dar populiarės. Nekalbu apie tas, kurios naudoja esamas platformas, kaip kad counter-strike, second life ar minecraft - jų jau dabar gana gausu. Tačiau ir pateikimas, ir kūryba komercinėse žaidimų platformose natūraliai mažiau įdomus.. gal kad labai riboja? Ir estetinę raišką, ir sklaidos galimybes (prieinama tik tiems, kurie tuos žaidimus turi), ir galiausiai teisiškai/finansiškai.
Beje, pastarąją problemą turi ir populiariausia "Matterport" platforma, kurią 360 laipsnių turams naudoja ir minėtas masinis LIMIS projektas su dvidešimčia muziejų ir turbūt bent šimtu turų. Ją naudoja ir Mo, ir kiti. Padarius rimtą investiciją apfotografuot ir sukurti turinį, jis bus prieinamas tik tol, kol mokamas abonementinis mokestis, proporcingas turimų turų skaičiui. Patys muziejai savo svetainėse jų savarankiškai saugoti negali, tad į šiuos turus verta žiūrėti kaip į ribotą laiką siūlomą patirtį, o ne kaip į tvarią dokumentaciją, kurią galėsime pažiūrėti "kažkada ateityje". Beje, "nulinio laipsnio" galerija į šiuos spąstus nepakliuvo, ir 360 turus įsigijo savarankiškais failais, kuriuos su mano pagalba įsodinome į svetainę, ir jie nedings tol, kol gyvuos pats puslapis.
Technologiniai aspektai nors ir svarbūs, dažniausiai gana sausi ir aktualūs tik profesionalams. Tačiau būna ir išimčių: štai paroda "Laisvas kinas", kurios aplankyti dar negalite, bus pristatyta kaip "one-shot" dokumentinis filmukas. O toks filmavimas sinefilams vos ne automatiškai kelia pagarbą ir pasitenkinimą, tad kontekstualiai pasirinkta technika čia taps pridėtine verte. Kol kas dar šitas video pristatymas dar neviešinamas, bet kai tik bus, vaizdelį pakeisiu pilna nuoroda / - štai ir jis
Visgi man įspūdingesni tie pristatymai, kuriuose daugiau gyvybės: tikros erdvės, tikras eksperto pasakojimas, ir tikras ryšys su lankytojais. Registruodamasis į Mo ekskursiją to truputį ir tikėjausi: kaip būtų buvę smagu, jei gidė užuot sėdėjusi namie prie laptopo, būtų realiai vaikščiojusi salėse, ir kad ir nelabai preciziškai filmavusi aplinką (nors tai galėtų daryti ir kitas žmogus). Jei būtume galėję klausimus uždavinėti ne po tvarkingo pristatymo, o būnant prie kūrinių, galbūt per natūralias pauzes gidui vaikštant tikroje salėje nuo vieno darbo prie kito. Tame būtų kiek daugiau performanso, ir daugiau galimybės kažkur nuklysti, o tai reiškia ir kažką atrasti.
Beje, gana arti tokio idealo buvo ikikoroninis Tate projektas, kurio pirminė idėja - panaudoti muziejaus erdves naktimis. Lankytojai virtualaus seanso metu galėjo paeiliui valdyti važinėjantį robotuką su pritvirtinta kamera, kuris visiems transliuodavo vaizdą, o gidai tuo tarpu pasakodavo apie lankytojus sudominusį kūrinį. Juokinga, kad beveik tuo pačiu metu, kai vyko šis Tate projektas, man teko prisidėti prie truputį panašaus projekto Lietuvoje, kai Etnokosmologijos muziejuje buvo įrengta po ekspoziciją "skraidanti" video kamera, kurią galima valdyti iš Ukrainoje esančio kosmoso muziejaus, o įsėdus į Molėtuose esančio valdymo pulto kėdę savo ruožtu "paskraidyti" virš lankytojų galvų Žytomire. Be abejo, tokia patirtis turinio prasme nepilnavertė, tačiau interaktyvumo ir akiračio praplėtimo jai tikrai nestinga.
Gyvenam smagių technokomunikacinių eksperimentų laiku, ir pandeminiai ribojimai juos teoriškai turėtų dar labiau akseleruoti. Sunku pasakyti kiek tvariai užgriebtos pagrindinės kryptys, bet manau kad vienas kitas virtualių parodų modelis dar turėtų išsigryninti. Jais turbūt tai bus tie, kur turinys, jo komunikacija ir lankytojo patirtis kokybiškai persipins. O net ir tie, kurie liks vienkartiniais eksperimentais, jei bus išsaugoti jų bitai, gali tapti ne mažiau įdomiais šito keisto laikmečio procesus rodančiais eksponatais.
Jan 23, 2021
Šio turinio platinimas leidžiamas pagal
Creative Commons 4.0 by-sa licenciją.