Camino 1. Pirma diena
Ūkanota, vėjuota, šilta. Porto senamiestis lyg žaislinis - siauros tankios gatvelės, reljefas skirtingai subanguoja kone kiekvienoj sankryžoj. Ir daug tekstūrų, mozaikų, ornamentų. Aplankiau katedrą, pasiėmiau piligrimo pasą, nusipirkau žygio lazdas. Viena jų brokuota, nespyruokliuoja. Bet tą pastebėjau tik už miesto. O ėjimas iš miesto užtruko ilgokai.
Gamtos daugėja, bet ji vis dar atitverta betono sienutėm, už kurių laukai su nokstančiais javais ir sodai su prisirpusiom citrinom. Tik vynuogės be lapų, nugenėtos iki kamienų.
Nutariau šiandien eiti kiek mažiau ir užsirezervuoti nakvynę iš anksto. Pažiūrėt kiek bus sveikatos ir kokia konkurencija nakvynei. Gal ir gerai, nes dabar gerokai nuvargęs jaučiuosi. Užtai batai nebeatrodo per dideli, o minkštesni padai skaldyto akmens gatvelėse tikrai kankintų.
Casa dos Caminhos - madinga vieta. Šeimininkė pati gyvena antram aukšte, gamina valgyti, o dabar jau dengia stalą kol aš maigau telefoną šalia ant sofos.
Pusryčiausim keturiese - jaunas šveicaras Thiery ir du plepūs vyresni lenkai iš Airijos, Wieszek ir Andrzej. Neatspėtumėt kad bendra kalba prie stalo tapo vokiečių.
Camino 0. Sapnas
Miegojau prastai, gal kad kumpio prieš miegą prisirijau. Bet sapnavau neprastai.
Artinosi lietaus debesis. Miegojau automobily, kone vidury gatvės, kažkuo panašios į Medžiotojų g. Debesis slinko žemai lyg pilka antklodė, tačiau lygiai gatvės vidury iš jo buvo susiformavęs toks nukaręs sutirštėjimas, kaip varveklis, siekiantis visai žemai. Kai praslinko virš manęs, pamačiau kad jo smaigaly pakabintas didžiulis raktas. Keistai paišdykavo kažkas, bet kaip ji įkabino? Tada pamačiau aplink skraidantį lėktuvo modeliuką - kažkas iš balkono greta jį valdė. Bet jis tik žaidė, akivaizdžiai ne jų darbas. Paskui iš balkono pasirodė dar vienas skraidantis aparatas, nelabai matėsi koks, nes jis nešė stiklainį su žuvele. Savaip išvedė ją "pasivaikščiot". Debesis praslinko, lietaus nebuvo, susirangiau pataluose mašinoj, galvodamas kad gal reikia praleist dieną Porto ir šiand niekur neiti.
Keliuosi jau piligrimų bendrabuty. Keista kad kažkas kalba lietuviškai. Jaučiuosi nekaip, ir Jurgis sako palauk truputį, važiuosim su mašina. Išvažiuojam, bet jis vairuoja siaubingai, vienu momentu perlipo į galinę sėdynę ir kažką ten pradėjo daryt. Avarinėj situacijoj pasilenkiau priekin pasukiot vairą, bet teko ir pilnai persėsti. Tik supratau, kad ir stabdžiai beveik neveikia. Kažkur pavyko sustoti, keistoj ramioj vietoj palei upę. Sakau viskas, eisiu jau, o tu negali šiandien vairuot. Bet jis greit apsivaikščiojo kažkur ir grįžęs sako, kad rado kas pataisys mašiną. Einam kažkur, ant laiptukų lyg prie uolos prie mūsų prieina du vyrai, vienas kviečia į vidų, o po sekundės pasirodo kitas, didelis, raudonu lyg apdegusiu veidu ir tuščiom akiduobėm. Bet gero ūpo, vis juokauja. Užeinam vidun, ten keistoka kontora, spintos su knygomis ir daiktais, rašomasis stalas. Žmonės ateina ir išeina. Kažkokia universali, lyg techninės pagalbos kūrybininkams parduotuvė. Kažkas iš gilumos ateimlna su milžinišku prožektorium, kažką pasitiesia ant grindų ir nagrinėja. Reikia palaukt kol juos aptarnaus.
Kinas. Good Life ir Vesper
Good Life
Nesu dažnas kino lankytojas, bet šį savaitgalį teko pažiūrėti net du lietuviško prado filmus. Abu labai šiuolaikiškus, politiškus ir liūdnus. Ir apie abu norisi kažką parašyti, nes įspūdžių netikėtai daug.
Į filmą nuėjau nes su autorėmis Viktorija Šiaulyte ir Marta Dauliūte pernai turėjom radijo pokalbį apie bendruomeninio būsto startuolius. Nebepamenu apie ką kalbėjom, tačiau po filmo jausmas liko toks, kad nė iš tolo neužgriebėm tų kultūrinių problemų, apie kurias pasakoja "Good Life". Turbūt kamantinėjom nuobodybes apie architektūrinius aspektus, tarkim bendrų v.s. privačių erdvių santykį, kuris filme taip pat gana aštriai parodomas.
Dokumentika tikra ir graži. Nežinau kaip kiti žiūrovai, bet man nuo pirmų minučių iki pabaigos buvo liūdna žiūrėti kaip save progresyviais laikantys enterpreniorai peza apie geriausiojo savęs auginimą ir panašų pseudoreliginį šlamštelį, kurį kartoja ir į kameras, tikėdami kad daro puikią reklamą savo "bendruomenei" ir verslui, ir vieni kitiems kolektyvinių sesijų ir meditacijų tarpe. Turbūt dar liūdniau nei puikųjį "stebuklų lauką" Net Rakausko radijinė "verslumo dvasia" tikrai gerokai linksmesnė, nes į jį lengva žiūrėti kaip į išprotėjusį verslininką, bandantį sukurti savo sektą. Čia rūsčiau, nes atpažįsti žmones greta savęs, nugirstus pokalbius kavinėse. Atpažįsti kad būtent taip daug kas ir įsivaizduoja puikų gyvenimą, o tai reiškia, kad jie ir tave demokratiniais mechanizmais jie į tą savo svajonę gali nutempti. Tikrumo dar prideda autorių kolektyvas, kuris ne tik pasirodo kadruose, bet ir be pastebimos ironijos bando atsakinėti į tuos pačius klausimus kaip ir jų personažai. O kartais nevengdamos atvirai jais suabejoti ar griežtai sukritikuoti. Tikrumo daug. Nenustebčiau jei kurie nors iš personažų šį filmą (ar bent jau ištraukas ir pavardes kredituose) nuoširdžiai pristatytų kaip savireklamą. Iki tiek skirtingos autorių ir jų personažų pasaulėjautos, o tai rodo fantastišką režisierių jautrumą. Ačiū joms.
Kad susidarytumėt teisingą įspūdį, pabaigai reikia paminėt kad tikrai ne visiems buvo taip liūdna kaip man. Auditorija tikrai daug prunkštė ir juokėsi, nes tikrai buvo iš ko.
Vesper
Dažnai įspūdis pažiūrėjus kūrinį priklauso nuo lūkesčio. Šįkart jie nebuvo labai dideli, ir galbūt juos pranokti nebuvo itin sunku. Buvau matęs "Aurorą", kuri tikrai vizualiai malonus ir techniškai ambicingas filmas, tačiau siužeto prasme.. na, neturėčiau ką apie jį papasakoti. Tiesą sakant, ir neprisimenu nieko išskyrus vaizdinius. Feisbuke vis mačiau baksnojant ir į "Vesper" "neišbaigtą" siužetą, kas man atrodė labai tikėtina: ir dėl "Auroros", ir dėl to, kad šis trūkumas jau tampa lietuviško kino laiko ženklu, ir dėl to, kad dabar neretas menininkas iš fobijos pasakyti per daug taip išvalo savo kūrinius, kad kitiems pateikia tik estetizuotus savo vidinių išgyvenimų pėdsakus.
Turbūt didžiausias filmo trūkumas man padirodė kiek dirbtinai ir nuolat stimuliuojama įtampa: kone kiekvieną kameros judesį sekė dramatiškas garso takelis, dėl kurio lyg turėtum tikėtis iš tamsos iššokančio siaubo (turbūt techniškai tai netiesa, bet jausmas liko toks). Buvo keletas atokvėpio epizodų, bet būčiau pasimėgavęs ir keliais daugiau.
Visa kita visai smagiai veikia. Tekstinė įžanga, nupiešianti distopinę ateitį, kurioje maistingų augalų sėklos nevaisingos, iš karto aktyvuoja politinę dimensiją. Bent jau šį tą girdėjusiems apie realiai vykstančias kovas dėl intelektinės nuosavybės genų inžinerijoje, kai korporacijos bando apsaugoti savo sukurtus derlingus javus, bando juos modifikuoti taip kad jie būtų nevaisingi ir neplistų, t.y. galėtų būti panaudoti tik juos perkant. Grįžęs kiek pagūglinau kokia situacija: pasirodo JTO jau senai uždraudusi vadinamas "suicide seeds", kurias savo laiku bandė populiarinti Monsanto, bet štai Brazilijoje vėl buvo svarstoma šio draudimo atsisakyti, o ir šiaip rinkoje itin populiarios nevaisingos F1 hibridinio tipo sėklos (tiesa, nepavyko greituoju suprasti, ar jos rinkoje realiai dominuoja). Žodžiu, man kaip visai dažnai pamąstančiam monopolijas ir intelektinę nuosavybę, jautri tema paliesta.
Kaip ir tikėjausi, filmas ne vien estetiškai artimas "Prospect" - bet pakankamai įtraukiantis ir savitas, kad ši paralelė žiūrėjimo patirties nei kiek neapsunkino. Kad jau norisi lyginti, sakyčiau kad Prospect visuomenės santvarką rodo kaip nekvestionuojamą aplinkybę ir daugiau dėmesio skiria asmeninėms savybėms, o Vesper veikiau atvirkščiai: asmeninės dramos pasirodė paprastokos, kaip ir dera pasakoje, bet daug svarbesnė kova su neteisingu pasauliu.
Estetikos tikejausi neblogos, bet čia irgi nenuvylė. Skaniai padaryta, ne per saldžiai ir ne per rūgščiai. Tas pats pasakytina ir apie garso estetiką, ir apie dialogų: palygint nedaugžodžiaujant siužetinė linija lengvai skaitoma, dinamiška ir ne itin nuspėjama, o malonių paslapčių irgi palikta.
Camino 3. Barcelo
Lijo. Išėjau nesulaukęs kol atsidarys parduotuvės, tad pirmą kavą gavau už 5km. Pasijuto užvakarykštė nemiga, o gal kiek ir vakarykštis bokalas, tai prasėdėjau kavinėj gerą pusvalandį. Nugirdau kaip barmenė amerikietei piligrimei aiškina kad aplinkinis maršrutas per kalną lyjant gali būti pavojingas, ir juo eiti nerekomenduoja. Be to, tokiu oru iš ten vandenynas tikrai nesimatys. Suklusau, nes pas mane pažymėta dar kelis km reiks nuobodoku siauru keliu, kuris iki šiol buvo pilnas mašinų ir beveik be šaligatvių. Slidu nebuvo, o keistas pasaulėlis kalno viršūnėj pasirodė visai vertas žygio. Koplyčia prie dvaro, apsupta keistu parku, kuris šlaituose prisėtas akmeninių apsamanojusių suolų ir stalų. Daugybės. O dvarely radau kavinę aprasojusiais langais. Prisėdau arbatos.
Nusileidęs sutikau piligrimų porelę. Vyrukas iš Haičio, pasirodo sodininkas: pakeliui fotografuoja visus įdomesnius augalus. Parodžiau ant kalno rastą keistą sėklą. Sako pakrapštyk ir pauostyk, jei pakvips eukaliptu, reiškia eukaliptas. taip ir buvo. Dar stebėjom kaip vietiniai daigus uždengia plastiko buteliais be dugno tokius mini šiltnamiukus padaro.
Vėl sutikau Thiery, sėdėjo lauko kavinėj su pliaženkėm. Pasirodo buvau teisus - nusitrynė kulną ir nebegali eiti, turi gydyti koją. Prisipažino kad jam sunku priimti kažkieno pagalbą - nori sunkumus įveikti pats..
O Barcelo.. savotiška vieta, tikrai su charakteriu. Bet net nežinau ką pasakyt. Gal ryt.
Camino 0. Atvykimas į Porto
Išsiskalbiau, užkrimtau ir priguliau kažką užrašyt. Skrydžių dienos tokios ir būna - lyg visąlaik sėdi, nelabai ką darai o paskui staiga pavargsti.
Labai smagus miestas pasirodė tas Porto. Važiuodamas iš oro uosto pamačiau metro stotelę pavadinimu "Casa da Musica". Pažiūrėjau žemėlapy kad vos pora km nuo mano viešbutuko, ir spėjau išokt pro duris. Tikrai smagi erdvė: stovi toks luitas su įvairiausiais plyšeliais, pro kuriuos visai giliai žvilgsnis įkrenta, o aplink reljefas banguoja ir riedlentininkai laksto: kas filmuojasi o kas reljefe "įpjautuose" suoliukuose gulinėja. Malonu buvo jį aplankyti - šita koncertų salė buvo vienas iš matomiausių naujų pastatų kai studijavau.
O ir visam mieste pilna modernios architektūros, kuri dažnai labai nepastebimai persipina su senąja. Atrodo kad abiejų kone po lygiai.
Viešbutėlis paprastas ir smagus, pilna to pietietiško kiek aitriai gaivaus kvapo kurio pavadinimo niekaip neįsimenu.
Kambary yra kriauklytė ir bidė, o kitam aukšte - milžiniška vonia su betonine vonele skalbimui. Nepajungta tik. Užtai skalbinių džiovykla pradžiugino.
