Camino 8. Limits of control
Vakar prie laužo jau nieko neberašiau, bet ta albergė tikrai buvo išskirtinė. Šeimininkas - jaunas belgas, anksčiau dirbęs vaidybos mokytoju ir virėju, savo rankomis pusiau hipiškai įrengtuose namuose mus vaišino savo gamintu maistu ir juokino iki vakaro. Man gal kiek per garsiai, bet tikrai ne nuobodžiai. Ryte, dar tamsoje visus žadino klasikinės muzika, kad kartu papusryčiautume prie žvakių. Ir taip toliau.
Šiand išžygiavom visai didele grupe. Su vokiečiu programuotoju Stefan praplepėjom apie politiką ir ekologiją, paskui su Rugile, užaugusia JAV ir dirbančia anglų mokytoja Madride lavinom jos retokai benaudojamą lietuvių kalbą. 9km pralėkė nepastebimai, koja atlaikė nepriekaištingai. O'Porrino sėdom į traukinį, kur sutikau pirmoje nakvynėje matytą, visai išsekusią belgę Eleną - kas buvo labai netikėta, nes vakar pirmąkart nepažnau nei vieno iš ankstesnių pakeleivių (užtai susirinkusi kompanija buvo labai marga - britė su tokia pat bėda kaip mano, pensininkas trampo rėmėjas iš Kalifornijos, triukšminga lenkė su vyru, linksma kumpanosė belgė ir kiti jau minėti). Visi išlipo Redondeloj, o aš pavažiavau dar 15 minučių iki Vigo, kur susirikom su pažįstamu kuratorium ir geru Dalios bičiuliu Francisco. Dabar sėdžiu ant albergės stogo, dengto dirbtine žole. Čia nėra jokių baldų, tik viena sulankstoma džiovykla. Suprask, erdvė rūbams džiovinti. Bet panorama graži, ir net sutemus čia maloniau sėdėt nei daugiaviečiam miegamajam.
Važiuojant traukiniu atminty iškilo Jarmusch'o filmo "Limits of control" fragmentai. Matyt pajutau kažkokios panašios trilerinės melancholijos ispaniškam peizaže.
Kinas. Good Life ir Vesper
Good Life
Nesu dažnas kino lankytojas, bet šį savaitgalį teko pažiūrėti net du lietuviško prado filmus. Abu labai šiuolaikiškus, politiškus ir liūdnus. Ir apie abu norisi kažką parašyti, nes įspūdžių netikėtai daug.
Į filmą nuėjau nes su autorėmis Viktorija Šiaulyte ir Marta Dauliūte pernai turėjom radijo pokalbį apie bendruomeninio būsto startuolius. Nebepamenu apie ką kalbėjom, tačiau po filmo jausmas liko toks, kad nė iš tolo neužgriebėm tų kultūrinių problemų, apie kurias pasakoja "Good Life". Turbūt kamantinėjom nuobodybes apie architektūrinius aspektus, tarkim bendrų v.s. privačių erdvių santykį, kuris filme taip pat gana aštriai parodomas.
Dokumentika tikra ir graži. Nežinau kaip kiti žiūrovai, bet man nuo pirmų minučių iki pabaigos buvo liūdna žiūrėti kaip save progresyviais laikantys enterpreniorai peza apie geriausiojo savęs auginimą ir panašų pseudoreliginį šlamštelį, kurį kartoja ir į kameras, tikėdami kad daro puikią reklamą savo "bendruomenei" ir verslui, ir vieni kitiems kolektyvinių sesijų ir meditacijų tarpe. Turbūt dar liūdniau nei puikųjį "stebuklų lauką" Net Rakausko radijinė "verslumo dvasia" tikrai gerokai linksmesnė, nes į jį lengva žiūrėti kaip į išprotėjusį verslininką, bandantį sukurti savo sektą. Čia rūsčiau, nes atpažįsti žmones greta savęs, nugirstus pokalbius kavinėse. Atpažįsti kad būtent taip daug kas ir įsivaizduoja puikų gyvenimą, o tai reiškia, kad jie ir tave demokratiniais mechanizmais jie į tą savo svajonę gali nutempti. Tikrumo dar prideda autorių kolektyvas, kuris ne tik pasirodo kadruose, bet ir be pastebimos ironijos bando atsakinėti į tuos pačius klausimus kaip ir jų personažai. O kartais nevengdamos atvirai jais suabejoti ar griežtai sukritikuoti. Tikrumo daug. Nenustebčiau jei kurie nors iš personažų šį filmą (ar bent jau ištraukas ir pavardes kredituose) nuoširdžiai pristatytų kaip savireklamą. Iki tiek skirtingos autorių ir jų personažų pasaulėjautos, o tai rodo fantastišką režisierių jautrumą. Ačiū joms.
Kad susidarytumėt teisingą įspūdį, pabaigai reikia paminėt kad tikrai ne visiems buvo taip liūdna kaip man. Auditorija tikrai daug prunkštė ir juokėsi, nes tikrai buvo iš ko.
Vesper
Dažnai įspūdis pažiūrėjus kūrinį priklauso nuo lūkesčio. Šįkart jie nebuvo labai dideli, ir galbūt juos pranokti nebuvo itin sunku. Buvau matęs "Aurorą", kuri tikrai vizualiai malonus ir techniškai ambicingas filmas, tačiau siužeto prasme.. na, neturėčiau ką apie jį papasakoti. Tiesą sakant, ir neprisimenu nieko išskyrus vaizdinius. Feisbuke vis mačiau baksnojant ir į "Vesper" "neišbaigtą" siužetą, kas man atrodė labai tikėtina: ir dėl "Auroros", ir dėl to, kad šis trūkumas jau tampa lietuviško kino laiko ženklu, ir dėl to, kad dabar neretas menininkas iš fobijos pasakyti per daug taip išvalo savo kūrinius, kad kitiems pateikia tik estetizuotus savo vidinių išgyvenimų pėdsakus.
Turbūt didžiausias filmo trūkumas man padirodė kiek dirbtinai ir nuolat stimuliuojama įtampa: kone kiekvieną kameros judesį sekė dramatiškas garso takelis, dėl kurio lyg turėtum tikėtis iš tamsos iššokančio siaubo (turbūt techniškai tai netiesa, bet jausmas liko toks). Buvo keletas atokvėpio epizodų, bet būčiau pasimėgavęs ir keliais daugiau.
Visa kita visai smagiai veikia. Tekstinė įžanga, nupiešianti distopinę ateitį, kurioje maistingų augalų sėklos nevaisingos, iš karto aktyvuoja politinę dimensiją. Bent jau šį tą girdėjusiems apie realiai vykstančias kovas dėl intelektinės nuosavybės genų inžinerijoje, kai korporacijos bando apsaugoti savo sukurtus derlingus javus, bando juos modifikuoti taip kad jie būtų nevaisingi ir neplistų, t.y. galėtų būti panaudoti tik juos perkant. Grįžęs kiek pagūglinau kokia situacija: pasirodo JTO jau senai uždraudusi vadinamas "suicide seeds", kurias savo laiku bandė populiarinti Monsanto, bet štai Brazilijoje vėl buvo svarstoma šio draudimo atsisakyti, o ir šiaip rinkoje itin populiarios nevaisingos F1 hibridinio tipo sėklos (tiesa, nepavyko greituoju suprasti, ar jos rinkoje realiai dominuoja). Žodžiu, man kaip visai dažnai pamąstančiam monopolijas ir intelektinę nuosavybę, jautri tema paliesta.
Kaip ir tikėjausi, filmas ne vien estetiškai artimas "Prospect" - bet pakankamai įtraukiantis ir savitas, kad ši paralelė žiūrėjimo patirties nei kiek neapsunkino. Kad jau norisi lyginti, sakyčiau kad Prospect visuomenės santvarką rodo kaip nekvestionuojamą aplinkybę ir daugiau dėmesio skiria asmeninėms savybėms, o Vesper veikiau atvirkščiai: asmeninės dramos pasirodė paprastokos, kaip ir dera pasakoje, bet daug svarbesnė kova su neteisingu pasauliu.
Estetikos tikejausi neblogos, bet čia irgi nenuvylė. Skaniai padaryta, ne per saldžiai ir ne per rūgščiai. Tas pats pasakytina ir apie garso estetiką, ir apie dialogų: palygint nedaugžodžiaujant siužetinė linija lengvai skaitoma, dinamiška ir ne itin nuspėjama, o malonių paslapčių irgi palikta.