Piligrimsleden 11-12. Laisvadienis
Dvi daug ramesnės dienos. Kelias nuo nakvynės kempinge iki Fokstugu - beveik vien kalnų takeliais tarp samanų ir kerpių, vis ieškant kur tarp akmenų statyti koją.
Buvo smagu pakeliui rasti knygų mainų bibliotekėlę:
O šiandien ilsiuosi smagiame Fokstugu. Pietums kepiausi bandeles orkaitėj ir daržoves keptuvėj, užsikūręs židinį. Ir turėjau smagumo išradinėt būdus, kaip per stiprų vėją pasidžiaut skalbinius.
Kaip ir įprastai, kambariokai ne patys nuobodžiausi. Abi naktis gretimam kambarėly gyveno toks senukas, kurio šeimai priklauso tas ūkis. Guvus pasakorius, tikras vikingukas. Pripasakojo istorijėlių iš vaikystės, gal porą ir užrašysiu. Sako, kai jam buvo 10, tėvai liepė parvesti karves iš už kalno, pora valandų kelio. Nueina, jautis piktai atstato į jį ragus ir grąsina. Išsigandęs grįžta namo, jau siekia rankenos atidaryt duris, bet gėda. Tada apsisuka, sparčiu žingsniu nueina pusę kelio, riaumodamas krenta veidu į purvą, išsimozoja visas kad jaučiui būtų kuo baisesnis, ir jau drįsta prieiti, paimti jį už ragų ir parvesti.
Kita istorija panaši - kaip gavęs iš tėvų video kamerą, nuėjo filmuoti jų laukinių buivolų (oxen), kurių ir dabar kažkiek laisvėje likę. Bet priėjo kiek per arti, ir jautis į jį atsisukęs čiupo vytis - nes bandoje būta jauniklių. Kamerą teko mesti, ir bėgant nugara net jautė šnopavimą. Tačiau netrukus buivolas apsigręžė, nes per daug nutolo nuo šeimos. Jo tėvai, tuo tarpu, viską stebėjo iš kiek tolėliau. Paskui jis apie šitą nuotykį parašė straipsnį į vietinį laikraštį.
Trečia istorija - kad su broliais turėjo žiemą kalnuose tris dienas įsikasę sniege gyventi, nes vėtra buvo per stipri kad galėtų eiti.
Žodžiu, linksmutis, dirba kino garso įrašinėtoju - turi visaip lakstyti aplink aktorius su mikrofonu, kad kamera jo nepamatytų. Tai buvo labai nustebęs kad žinojau Joachimą Trierą.
Kitas kambariokas - vokietis mokytojas, moko prancūzų kalbą ir istoriją vienuoliktokams. Sako, su dirbtiniu intelektu dirbą sąmoningai: prašo pirmines rašinių versijas paruošti jį naudojant, o paskui perkratyti ir atšlifuoti savo nuožiūra.
Su juo kalbant prisiminiau Gert Biest paskaitos idėjas, ir paskui jas teko prisiminti dar kartą. Nes laisvadienį irgi norėjosi pasibastyti po apylinkes, o čia kaiptik 5km takas aplink ežerėlį paukščių stebėjimui. Tiesa, diena vėjuota, ir stebėti stebėtojus daug lengviau nei paukščius.
Bet mano smagiasias laimikis - laiptųkų per tvorą dizainas. Uždokumentavau studentams, ir kažkaip prisiminiau Vonegutą. Čia vėl išlenda ta humanizmo tema, ir užsimąsčiau, ar Biesta pritartų, kad jį galima būtų duoti studentams tarsi akademinę literatūrą. Panašiai kaip kad Peter Lang mums davė Susan Sontag “Volcano Lover” kaip vienintelį privalomą kūrinį.
Grįžus nuskubėjau į liuteronų pamaldas koplyčioj. Pirmoj nuotraukoj pabandykit atspėti, kuris pastatas yra koplyčia. O pamaldos, pusiau norvegiškai pusiau angliškai, buvo labai šiltos ir smagios, truko kokias 20 minučių. Įdomu kad vien iš ritmo lengva atsekti, kada kokia malda skamba.
