Rašiniai / Darbai

Stebint parodas ekranuose

Parodų ir ekspozicijų pristatymas virtualybėje man visai įdomus, nes tai dabar suaktyvėjęs jaunas žanras, kuriuo institucijos mėgina populiarinti savo menininkus, kūrinius ir istorijas. Eksperimentuojama net keliuose lygmenyse: kuravimo, monetizavimo ir technologiniame. Aišku, meniniai turinio/formos/prasmių eksperimentai taip pat vyksta, bet jie turbūt verti atskirų analizių.. O šįkart norėjau tiesiog panoramiškai apžvelgti kaip tas suaktyvėjęs laukas atrodo, maždaug tiek, kiek nuo mano kupsto matosi.

Vienas lengviausių ir populiariausių parodos perkėlimo virtualybėn būdų - 360 laipsnių panoramos. Tam reikia tik fotokameros, galinčios padaryti sferinį paveiksliuką, ir trupučio žinių, kaip jį paruošti rodymui internete, pažymint taškus ir pridedant papildomą medžiagą.

Pvz.: Šarūno Petrausko paroda Hypha 1.0 nulinio laipsnio galerijoje:

Beje, šioje parodoje kaip papildanti medžiaga panaudoti ir 360 laipsnių atskirų eksponatų skanai - truputį sudėtingesnis dalykas. Šitas 360 modelis naudojamas labai paprastai, kaip buvusios parodos dokumentacija - jis paprasčiausiai miega nulinio laipsnio svetainėje ir laukia susidomėjusių.

Panšų modelį pasidarė ir dabar veikianti MO muziejaus paroda Kodėl taip sunku mylėti?

Ir čia modelis naudojamas ne tik pažiūrėjimui: MO daro virtualias ekskursijas, kuriose kuratorius ekrane varto šitą modelį ir pasakoja. Buvau prie vienos prisijungęs, slapčia tikėdamasis kad bus padaryta kaip aš įsivaizduoju (papasakosiu gale), ir truputį nusivyliau. Ne tik rodymu, bet gal ir pasakojimu, kuris per daug sukosi apie asmeninius menininkų gyvenimus (pvz. kas su kuo draugauja ir kiek vaikų turi) ir per daug adaptuotas "žmonių" žurnalo auditorijai, kuriai tikrai nepriklausau. Nors konceptualiai viskas parodai tarsi tinka - juk paroda apie meilę tiesiog, tad net dekupažo tvaikas dizaine teoriškai pateisinamas. Bet ekskursijas dar būtų galima diferencijuoti - juk galima padaryti ir rimtesnes, kitai auditorijai.. nes apie rodytus kūrinius buvo galima kalbėti gerokai giliau. Arba kaip minimum registracijoje į ekskursiją parašyti, kas ją ves.

Bet tikra MO inovacija, bent jau lietuviškame kontekste - kad jie sugebėjo šitą modelį panaudoti ne tik reklamai, bet ir monetizavimui. Bilietas kainavo 4 eurus (sąžiningai pirkau du, nes ekskursiją žiūrėjom dviese per vieną ekraną). Penktadienį buvo ~50 dalyvių, tad galima sakyti, jog MO muziejus, užsibrėžęs pats save išlaikyti ir populiarinti modernų meną, su misija tvarkosi palyginti gerai.

Buvo kiek netikėta atrasti, kad matomai kažkokio didžiulio centralizuoto projekto metu virš 20 Lietuvos muziejų pasidarė savo virtualius turus po nuolatines ekspozicijas. Su gana pilnaverčiais pasakojimais dviem kalbomis, kuriuos pateikia nufilmuoti (ir dažnai komiškai perrengti) gidai.

Atrodytų puikus žingsnis, tačiau gana keista kad jis visiškai nesuderintas su komunikacija. Absurdiška ir simptomiška kad aš šį rinkinį atradau ne po skambių pristatymų ir reklamų, o tiesiog specialiai ieškodamas virtualių parodų. Aišku, negalima atmesti, kad kažkokios komunikacijos būta, bet taip pat gali būti, kad ir patys FB algoritmai neskatina rodyt 360 turinio svetimose platformose. Bet mano patirtis buvo tokia.. atradus apėmė jausmas, kad šis milžiniškas darbas kol kas panašus į daugybę kitų formalių projektų "į stalčių".

Tiesa, praeitą savaitę Nacionalinis muziejus paviešino vieną smagiausių dabar veikiančių parodų "areštinėje" apie sukilėlių istoriją - bet panašu, kad šis buvo kurtas atskirai, vedinas konkretaus poreikio o ne paliepimo "iš viršaus" daryt projektą.

Sferinės erdvių fotografijos su papildomu turiniu - ne vienintelis ir turbūt ne pats įdomiausias virtualių parodų žanras. Jų daugybė, ir beje, jas gerokai plačiau ir gaiviau nei aš litmenyje aprašė Vita Opolskytė (2021 nr3, spėju kad netrukus pasirodys ir internete).

Vienas įdomesnių - kompiuterinių žaidimų technologijų įtraukimas. Žaidimas yra tol, kol turi žaidimo taisykles: oponentus ir laimėjimo/pralaimėjimo sąlygas. Tačiau pati terpė leidžia virtualias erdves patirti virtualiu "pirmu asmeniu", su įsivaizduojama judėjimo ir veikimo laisve. Ekspozicijoms ir menui apskritai čia didelis potencialas. Lietuvoje bandymų su tuo dirbti žinau tik keletą, o vieną netikėtai sužinojau iš minėto Opolskytės straipsnio: Kazimeiras Brazdžiūnas savo parodą pristatė šaudyklių žaidime "counter-strike", pilname šaudynių proceso kontekste.

Visgi galimybės interaktyviai patirti šitą parodą neradau. Kol kas pateikti 3d žaidimus tiesiai interneto naršyklėje vis dar nemenkas techninis iššūkis. Su juo susidūrė ir NDG parodos "Saldus ateities prakaitas" perkėlimas į virtualybę - ji prieinama tik kaip atskiras žaidimas, kurį galima patirti tik tradiciniu būdu atsisiuntus į windows kompiuterį ir susiinstaliavus. Bet parodos turinys tikrai to vertas, tad siūlau pabandyti.

O čia vienas atsitiktinis pavyzdys, kuris šią ribą peržengė:

(galit atsidaryti ir atskirai )

Manau kad leidžiančios tyrinėti judant "įsivaizduojamu kūnu" ekspozicijos dar populiarės. Nekalbu apie tas, kurios naudoja esamas platformas, kaip kad counter-strike, second life ar minecraft - jų jau dabar gana gausu. Tačiau ir pateikimas, ir kūryba komercinėse žaidimų platformose natūraliai mažiau įdomus.. gal kad labai riboja? Ir estetinę raišką, ir sklaidos galimybes (prieinama tik tiems, kurie tuos žaidimus turi), ir galiausiai teisiškai/finansiškai.

Beje, pastarąją problemą turi ir populiariausia "Matterport" platforma, kurią 360 laipsnių turams naudoja ir minėtas masinis LIMIS projektas su dvidešimčia muziejų ir turbūt bent šimtu turų. Ją naudoja ir Mo, ir kiti. Padarius rimtą investiciją apfotografuot ir sukurti turinį, jis bus prieinamas tik tol, kol mokamas abonementinis mokestis, proporcingas turimų turų skaičiui. Patys muziejai savo svetainėse jų savarankiškai saugoti negali, tad į šiuos turus verta žiūrėti kaip į ribotą laiką siūlomą patirtį, o ne kaip į tvarią dokumentaciją, kurią galėsime pažiūrėti "kažkada ateityje". Beje, "nulinio laipsnio" galerija į šiuos spąstus nepakliuvo, ir 360 turus įsigijo savarankiškais failais, kuriuos su mano pagalba įsodinome į svetainę, ir jie nedings tol, kol gyvuos pats puslapis.

Technologiniai aspektai nors ir svarbūs, dažniausiai gana sausi ir aktualūs tik profesionalams. Tačiau būna ir išimčių: štai paroda "Laisvas kinas", kurios aplankyti dar negalite, bus pristatyta kaip "one-shot" dokumentinis filmukas. O toks filmavimas sinefilams vos ne automatiškai kelia pagarbą ir pasitenkinimą, tad kontekstualiai pasirinkta technika čia taps pridėtine verte. Kol kas dar šitas video pristatymas dar neviešinamas, bet kai tik bus, vaizdelį pakeisiu pilna nuoroda.

Visgi man įspūdingesni tie pristatymai, kuriuose daugiau gyvybės: tikros erdvės, tikras eksperto pasakojimas, ir tikras ryšys su lankytojais. Registruodamasis į Mo ekskursiją to truputį ir tikėjausi: kaip būtų buvę smagu, jei gidė užuot sėdėjusi namie prie laptopo, būtų realiai vaikščiojusi salėse, ir kad ir nelabai preciziškai filmavusi aplinką (nors tai galėtų daryti ir kitas žmogus). Jei būtume galėję klausimus uždavinėti ne po tvarkingo pristatymo, o būnant prie kūrinių, galbūt per natūralias pauzes gidui vaikštant tikroje salėje nuo vieno darbo prie kito. Tame būtų kiek daugiau performanso, ir daugiau galimybės kažkur nuklysti, o tai reiškia ir kažką atrasti.

Beje, gana arti tokio idealo buvo ikikoroninis Tate projektas, kurio pirminė idėja - panaudoti muziejaus erdves naktimis. Lankytojai virtualaus seanso metu galėjo paeiliui valdyti važinėjantį robotuką su pritvirtinta kamera, kuris visiems transliuodavo vaizdą, o gidai tuo tarpu pasakodavo apie lankytojus sudominusį kūrinį. Juokinga, kad beveik tuo pačiu metu, kai vyko šis Tate projektas, man teko prisidėti prie truputį panašaus projekto Lietuvoje, kai Etnokosmologijos muziejuje buvo įrengta po ekspoziciją "skraidanti" video kamera, kurią galima valdyti iš Ukrainoje esančio kosmoso muziejaus, o įsėdus į Molėtuose esančio valdymo pulto kėdę savo ruožtu "paskraidyti" virš lankytojų galvų Žytomire. Be abejo, tokia patirtis turinio prasme nepilnavertė, tačiau interaktyvumo ir akiračio praplėtimo jai tikrai nestinga.

Gyvenam smagių technokomunikacinių eksperimentų laiku, ir pandeminiai ribojimai juos teoriškai turėtų dar labiau akseleruoti. Sunku pasakyti kiek tvariai užgriebtos pagrindinės kryptys, bet manau kad vienas kitas virtualių parodų modelis dar turėtų išsigryninti. Jais turbūt tai bus tie, kur turinys, jo komunikacija ir lankytojo patirtis kokybiškai persipins. O net ir tie, kurie liks vienkartiniais eksperimentais, jei bus išsaugoti jų bitai, gali tapti ne mažiau įdomiais šito keisto laikmečio procesus rodančiais eksponatais.

Jan 23, 2021

Creative Commons licencija
Šio turinio platinimas leidžiamas pagal
Creative Commons 4.0 by-sa licenciją.