Ūkanota, vėjuota, šilta. Porto senamiestis lyg žaislinis - siauros tankios gatvelės, reljefas skirtingai subanguoja kone kiekvienoj sankryžoj. Ir daug tekstūrų, mozaikų, ornamentų. Aplankiau katedrą, pasiėmiau piligrimo pasą, nusipirkau žygio lazdas. Viena jų brokuota, nespyruokliuoja. Bet tą pastebėjau tik už miesto. O ėjimas iš miesto užtruko ilgokai.

Gamtos daugėja, bet ji vis dar atitverta betono sienutėm, už kurių laukai su nokstančiais javais ir sodai su prisirpusiom citrinom. Tik vynuogės be lapų, nugenėtos iki kamienų.

Nutariau šiandien eiti kiek mažiau ir užsirezervuoti nakvynę iš anksto. Pažiūrėt kiek bus sveikatos ir kokia konkurencija nakvynei. Gal ir gerai, nes dabar gerokai nuvargęs jaučiuosi. Užtai batai nebeatrodo per dideli, o minkštesni padai skaldyto akmens gatvelėse tikrai kankintų.

Casa dos Caminhos - madinga vieta. Šeimininkė pati gyvena antram aukšte, gamina valgyti, o dabar jau dengia stalą kol aš maigau telefoną šalia ant sofos.

Pusryčiausim keturiese - jaunas šveicaras Thiery ir du plepūs vyresni lenkai iš Airijos, Wieszek ir Andrzej. Neatspėtumėt kad bendra kalba prie stalo tapo vokiečių.