Ryte Combarro pasirodė gerokai kitoks: tuštesnis, su atoslūgio atvertais plotais bei praėjimais. Prasiėjau lėtai, beprasmiškai rankiodamas kriauklytes ir apžiūrinėdamas dumblius - beveik kaip šuo kuris visur stabčioja kad tik dar neiti namo. Yra kažkas keisto tuose potvyniuose.

Išeidinėdamas iš miestelio aptikau tą kopūstą, kuris, kaip pasakojo Werneris, dažniausiai visas niekada ir nepjaunamas - tiesiog paskabomi lapai tradicinei sriubai, ir paliekamas augti. O tuo pačiu ir natūraliai pasisėja, tad darže tokie beveik laukiniai ir auga.

Paskui prasidėjo kopimas į didžiausią šito kelio kalną. Netokį jau didelį šiaip. Artimiausia nakvynė už maždaug 10km, jau nusileidus - ten vienuolynas ir valdiški piligrimų namai. O dar sekanti - jau už 24km. Tai variantų apsistoti nedaug. Bet pradžioj buvo neramu kaip laikys kojos.

Laikė lyg neblogai. Pakeliui pasivijau besiilsinčius vokiečius tėvą ir sūnų, kuriuos buvau sutikęs vienam iš portugališkų albergų. Pasišnekėjom trumpai, sako eina po 25km per dieną, o sūnus po to dar kamuolį spardyt nori, pilnas energijos. Čia jų abiejų jau trečias camino. Sūnui dabar 11. Aš, sakau lėtai einu, nes va achilas.. Ir gavau dovanų pakelį specialiai tam skirtų juostų, klijuojamų ant kulno. Buvau apie jas girdėjęs, bet net pavadinimo dorai nežinojau. K-Tape, jei ką.

Kelias buvo tikrai gražus. Išlindus iš miško takelių ir krūmynų į vienuolyno zoną pasijutau lyg turguje - dvi apypilnės kavinės, o prie vienuolyno vartų palapinėse riestainius pardavinėja. Vienuolyno kieme jau matau iš tolo mojuojantį vokietį - nebėra vietų, šaukia. Už nepilno km dar yra ta valdiška albergė - tad einam ten. O ten uždaryta - pakabintas lapukas, kad atsiprašom už nepatogumus, bet va velykos ir tris dienas nedirbsim. Nu kągi.. dar panaršom telefonuose - aplink nieko, nebent nuomojami namai už brangiai. Albergės kieme kažkas stato didžiulę sceną, atvaryti du sunkvežimiai įrangos. Vokietis sako, kviesiu taksi į Villanova de Arousa - ir paprašo šiektiek angliškai kalbančio scenos montuotojo kad iškviestų. Sako, 15 minučių. Nu kas belieka, dalinkimės taksi. Laukiam beveik valandą, per kurią susipažįstam (jis - Goranas, nes jo mama gimusi Jugoslavijoj, o sūnus - Martinas). Belaukiant prisijungia ir jaunas ispanas Antonio, ir mus tris nuveža į miestą.

Čia irgi tik viena valstybinė albergė, bet ji dirba. Įkurta daugiafunkciniam komplekse, tad įėjimas kartu su sporto sale.

Tad pasivaikščiojau po miestelį. Ryt, galvoju, gal visgi grįšiu prie to vienuolyno taksi ir pražingsniuosiu pėsčiom tą visų giriamą gabaliuką.