Kalnas nepasirodė toks jau aukštas, smagiai pūškuodamas perlipau per porą valandų. Jėgų pakako ir kojos nešė greit.

Besileidžiant sutikau suvargusį keliautoją, klausė gal turiu duonos. Neturiu, sakau, bet paėjęs kelis žingsnius pamaniau bent obuolį pasiūlysiu. Šūktelėjau. Sakė kad eina nuo Italijos, be maisto ir be pinigų. Tai daviau ir biškį eurų.

Nusileidus laukė smagi moderni kavinė, kurioje kaiptik baigė pusryčiaut būsimas chirurgas ir senjora iš vokietijos. Sakė irgi jį sutiko ir viskuo pasidalino. Pasvarstėm ar tik neuždarbiauja žmogelis, bet nutarėm kad visgi turbūt ne.

Padėkojau Philip, būsimam chirurgui, už patarimus, panašu kad padėjo, bent jau šiandien.

Susirašiau su Francisco, poryt manau nuvažiuosiu į Vigo, kur jis gyvena - išgersim kavos, pažiūrėsiu uostą.

O dabar - vakarienė.