Pabudau galvodamas apie parodą, ko nepamenu buvus. Neringos, Ugniaus, Onos ir Petro sukurtą pasaulį "Uždegimas", kurią galbūt dar galite spėti pamatyti. Tai atsikėliau prieš žadintuvą su mintimi užsirašyt, kad jau nesimiega. Už lango juodas sausio pradžios rytas su anksčiau nepastebėtu dvigubu šviesos stulpu horizonte. Stūkso kažkur oro uosto kryptimi, lyg mutavusi ir periferijon iškeliavusi Ambraso laisvės kovų instaliacija.

Nesuprantu kodėl pabudau. Mintimis klaidžiojau po atmosferišką parodos erdvę, besvarstydamas apie grubų mechaninės scenografijos paprastumą. Atrodo, antropoceno metaforos tokios skaidrios, kad nėra čia net ką daug galvoti. Beveik iliustracija. Tačiau labai stilinga, ir tikrai lengvai pasiekia tą efektą, kurį laikau ne tik ekspozicijų etalonu, bet apskritai žanro pateisinimu: įkurtas kitas pasaulis, į kurį įžengus, kasdienybė užsidaro. Ypač smagu pastebėti kaip tas pasaulis iš vidaus suvalgė jau kiek įsipykusią skliautuotą salės architektūrą, kuri iki šiol nuslopindavo bet kokius bandymus įkurti jai nepavaldžias nuotaikas.

Parodoje neužsibuvau: erdvėje atrodo viskas labai aišku vos įžengus. Paslapties kūrimas paliktas laiko dimensijai: sulaukti kol stiklo automatonai įskries į koncentruotą spindulį ir apsidžiaugs, ištaškydami spalvotus spindulėlius ant skliautų ir kolonų. Tačiau tai atradus, man jau nebebuvo noro pamatyti visų šito efekto variaciju. Įsižiūrėti į kiekvieną kūrinį - taip pat.. nors čia turbūt jau asmeninis santykis su Pakui Hardware kūryba. Man atrodo kad komplikuotumo ir paprastumo žaismas sukonstruotas labai sąmoningai: kad galėtume tyrinėti jų vidines kompozicines pynes, tačiau kažkodėl, (o gal būtent dėl to), aš į šias keliones akimis neiškeliauju.

Visgi pats pasaulėlis džiugino, pirmiausia savo vientisumu ir kitoniškumu. Kartais galvoju, kaip jausčiausi jei būčiau pats tokį sutvėręs. Manau su šituo, bent kaip šioks toks erdvės profesionalas, jausčiausi puikiai. Tad kodėl ji šliejasi prie mano parytinių sapnų? Dar ne iki galo supratau.. rodos šitas spontaniškas bandymas užsirašyti kol kas nepadeda.

Prieš pat pabusdamas svarsčiau, kad anotacijos skaitymą greičiausiai nutraukiau ties žodžiu "primena", nes toje vietoje tikrai nusisukau (ir dabar negaliu prisiminti, ką "primena"). Man šis žodis pasirodė gana įžūlus: asociacijas laikau labai individualiu dalyku, ir visai nenoriu kad man parodos tekstas primetinėtų ką kūriniai primena. Neringa tą turėtų ypatingai gerai žinoti, juk apie teksto ir vaizdo santykį yra nemažai galvojusi. Tad čia nėra netyčiukas. Pamintas vienas iš tų šiuolaikinio meno tabu, tos dažnai linksniuojamos (ir mano dažniausiai nemėgstamos) "pagarbos lankytojui" etikos elementų, kuriam aš visai pritariu. Tai kodėl? Man toks jausmas, kad ši paroda labiau ne apie meną, o apie pasaulį. Kad ši mechaninė metafora yra svarbesnė kaip etinė pozicija ar net aktyvizmo aktas, kuriam aiškumas ir iliustratyvumas yra naudingas. Lyg menininkai savo iniciatyva būtų įžengę į edukacinių, ideologinių ekspozicijų žanrą - o tai gana nauja. Ir nors tokia interpretacija atrodo beveik nubraukianti elitizmą, kurio natūralu tikėtis iš šių autorių, tačiau savimeilės perpildytos meno rinkos fone man šis kūrinys sušvinta visai kitokiu nepatogumu.

Gal kažkiek ir supratau kas neramino. Bet pasiaiškinti tekstu - ne vienintelis motyvas. Kai kūriau parodas, labai nesinorėjo apie jas rašyti. O šįkart ne tik norėjosi pasidalinti, kad kažką užkabino, bet ir proga pasidėti smulkų homage mano bičiuliams, ne kartą baksnojusiems kad iškločiau ką galvoju. Ačiū už tai.