Camino 10. Per kalniuką
Ryte Combarro pasirodė gerokai kitoks: tuštesnis, su atoslūgio atvertais plotais bei praėjimais. Prasiėjau lėtai, beprasmiškai rankiodamas kriauklytes ir apžiūrinėdamas dumblius - beveik kaip šuo kuris visur stabčioja kad tik dar neiti namo. Yra kažkas keisto tuose potvyniuose.
Išeidinėdamas iš miestelio aptikau tą kopūstą, kuris, kaip pasakojo Werneris, dažniausiai visas niekada ir nepjaunamas - tiesiog paskabomi lapai tradicinei sriubai, ir paliekamas augti. O tuo pačiu ir natūraliai pasisėja, tad darže tokie beveik laukiniai ir auga.
Paskui prasidėjo kopimas į didžiausią šito kelio kalną. Netokį jau didelį šiaip. Artimiausia nakvynė už maždaug 10km, jau nusileidus - ten vienuolynas ir valdiški piligrimų namai. O dar sekanti - jau už 24km. Tai variantų apsistoti nedaug. Bet pradžioj buvo neramu kaip laikys kojos.
Laikė lyg neblogai. Pakeliui pasivijau besiilsinčius vokiečius tėvą ir sūnų, kuriuos buvau sutikęs vienam iš portugališkų albergų. Pasišnekėjom trumpai, sako eina po 25km per dieną, o sūnus po to dar kamuolį spardyt nori, pilnas energijos. Čia jų abiejų jau trečias camino. Sūnui dabar 11. Aš, sakau lėtai einu, nes va achilas.. Ir gavau dovanų pakelį specialiai tam skirtų juostų, klijuojamų ant kulno. Buvau apie jas girdėjęs, bet net pavadinimo dorai nežinojau. K-Tape, jei ką.
Kelias buvo tikrai gražus. Išlindus iš miško takelių ir krūmynų į vienuolyno zoną pasijutau lyg turguje - dvi apypilnės kavinės, o prie vienuolyno vartų palapinėse riestainius pardavinėja. Vienuolyno kieme jau matau iš tolo mojuojantį vokietį - nebėra vietų, šaukia. Už nepilno km dar yra ta valdiška albergė - tad einam ten. O ten uždaryta - pakabintas lapukas, kad atsiprašom už nepatogumus, bet va velykos ir tris dienas nedirbsim. Nu kągi.. dar panaršom telefonuose - aplink nieko, nebent nuomojami namai už brangiai. Albergės kieme kažkas stato didžiulę sceną, atvaryti du sunkvežimiai įrangos. Vokietis sako, kviesiu taksi į Villanova de Arousa - ir paprašo šiektiek angliškai kalbančio scenos montuotojo kad iškviestų. Sako, 15 minučių. Nu kas belieka, dalinkimės taksi. Laukiam beveik valandą, per kurią susipažįstam (jis - Goranas, nes jo mama gimusi Jugoslavijoj, o sūnus - Martinas). Belaukiant prisijungia ir jaunas ispanas Antonio, ir mus tris nuveža į miestą.
Čia irgi tik viena valstybinė albergė, bet ji dirba. Įkurta daugiafunkciniam komplekse, tad įėjimas kartu su sporto sale.
Tad pasivaikščiojau po miestelį. Ryt, galvoju, gal visgi grįšiu prie to vienuolyno taksi ir pražingsniuosiu pėsčiom tą visų giriamą gabaliuką.
Camino 9. Oriai
Šiand reikėjo pajudėt iš Vigo, kažkur link Pontevedra, kur prasideda legendinė Variante Espiritual atkarpa. Autobusu, nes traukinys tik vienas ir popiet.
Išsirinkau apsistot Combarro, apie 7 km už Pontevedros. Tiesiog kad mažiau.u laiko praleist mieste. Tuos kelis kilometrus įveikiau gana lengvai, o kelyje dar susiskambinom pasitart su archfondo žmogiukais dėl saulės energijos projektuko. Bet vidurdienį saulės energijos buvo net kiek per daug, o žingsniavau kaip tyčia gana judria ir triukšminga šalikele, kur viskas užtverta, medžių mažai, ir ieškodamas kur prisėst jau pradėjau dairytis į aukštesnių tvorų šešėlius. Išgelbėjo mažas keliukas į šoną, už kurio pamačiau neužtvertą apleistą sklypą su tuo tradiciniu akmeniniu sandėliuku, kuriuos jie vadina "orio". Pasisekė - už dygių žolynų orio vidus buvo visai švarus, tad įsiropščau, užkrimtau ir maloniam šešėlyje pakalbėjom. Galima sakyti, čia irgi yra nameliai keliautojams, tik skirtingai nei pas skandinavus, dar gali pasijausti kiek nelegalas.
Combarro - labai įdomus, autentiškas bet ir užturistintas miestelis. Kažkiek priminė Nidą. Smagūs maži pliažiukai, senamiestukas, kurio gatvelėse jautiesi kaip milžnas, o kiekvienam kieme - po panašų orio.
Užkandau kalmarienos su alum, o grįždamas netikėtai susidūriau su procesija.
Camino 8. Limits of control
Vakar prie laužo jau nieko neberašiau, bet ta albergė tikrai buvo išskirtinė. Šeimininkas - jaunas belgas, anksčiau dirbęs vaidybos mokytoju ir virėju, savo rankomis pusiau hipiškai įrengtuose namuose mus vaišino savo gamintu maistu ir juokino iki vakaro. Man gal kiek per garsiai, bet tikrai ne nuobodžiai. Ryte, dar tamsoje visus žadino klasikinės muzika, kad kartu papusryčiautume prie žvakių. Ir taip toliau.
Šiand išžygiavom visai didele grupe. Su vokiečiu programuotoju Stefan praplepėjom apie politiką ir ekologiją, paskui su Rugile, užaugusia JAV ir dirbančia anglų mokytoja Madride lavinom jos retokai benaudojamą lietuvių kalbą. 9km pralėkė nepastebimai, koja atlaikė nepriekaištingai. O'Porrino sėdom į traukinį, kur sutikau pirmoje nakvynėje matytą, visai išsekusią belgę Eleną - kas buvo labai netikėta, nes vakar pirmąkart nepažnau nei vieno iš ankstesnių pakeleivių (užtai susirinkusi kompanija buvo labai marga - britė su tokia pat bėda kaip mano, pensininkas trampo rėmėjas iš Kalifornijos, triukšminga lenkė su vyru, linksma kumpanosė belgė ir kiti jau minėti). Visi išlipo Redondeloj, o aš pavažiavau dar 15 minučių iki Vigo, kur susirikom su pažįstamu kuratorium ir geru Dalios bičiuliu Francisco. Dabar sėdžiu ant albergės stogo, dengto dirbtine žole. Čia nėra jokių baldų, tik viena sulankstoma džiovykla. Suprask, erdvė rūbams džiovinti. Bet panorama graži, ir net sutemus čia maloniau sėdėt nei daugiaviečiam miegamajam.
Važiuojant traukiniu atminty iškilo Jarmusch'o filmo "Limits of control" fragmentai. Matyt pajutau kažkokios panašios trilerinės melancholijos ispaniškam peizaže.
Camino 7. Ispanija
Camino 6. Paskutinė portugališka diena
Kalnas nepasirodė toks jau aukštas, smagiai pūškuodamas perlipau per porą valandų. Jėgų pakako ir kojos nešė greit.
Besileidžiant sutikau suvargusį keliautoją, klausė gal turiu duonos. Neturiu, sakau, bet paėjęs kelis žingsnius pamaniau bent obuolį pasiūlysiu. Šūktelėjau. Sakė kad eina nuo Italijos, be maisto ir be pinigų. Tai daviau ir biškį eurų.
Nusileidus laukė smagi moderni kavinė, kurioje kaiptik baigė pusryčiaut būsimas chirurgas ir senjora iš vokietijos. Sakė irgi jį sutiko ir viskuo pasidalino. Pasvarstėm ar tik neuždarbiauja žmogelis, bet nutarėm kad visgi turbūt ne.
Padėkojau Philip, būsimam chirurgui, už patarimus, panašu kad padėjo, bent jau šiandien.
Susirašiau su Francisco, poryt manau nuvažiuosiu į Vigo, kur jis gyvena - išgersim kavos, pažiūrėsiu uostą.
O dabar - vakarienė.
