Camino 15. Fin
Paskutinė diena buvo ne tik pagal planą neįdomi, bet ir lietinga. Kelias vedė per priemiesčius, o Santiago - visiškas turistynas. Net išėjimas iš centrinės katedros padarytas pro suvenyrų parduotuvę.
Kita vertus, čia pirmąkart pamačiau Ukrainos vėliavų. Vieną prie vaikų darželio, kitą virš įėjimo į geografijos ir istorijos fakultetą. Portugalijoj nemačiau nei vienos, nors pernai, sako, buvo pilna. Net pamaniau, kad kartais norėtųsi įsisegt Ukrainos ženkliuką.
Bet kągi, Santiago aplankytas, kelionė baigta, ir aiškiai norėsis kitų kartų. Tikriausiai planuosiu ne iki Santiago, ir net nebūtinai Camino maršrutais - bet kelių savaičių pasivaikščiojimas yra nuostabu.
Camino 14. Kad tik ne tiesiai
Keistas pasirodė tas Padron. Nedidukas, jau stipriai turistinis, bet dar lyg pusiau pramoninis, pilnas mašinų pardavimo aikštelių, su griozdiška atrakcionų teritorija centre ir griežtai kanalizuotomis upėmis, kuriose su paprastomis antimis ganosi kažkokios milžinės kalakutiškom galvom.
Iki Faramello vos apie 10 km, bet prasidėjęs karavano režimas manęs visai nedžiugina, tad nusipiešiau 16km maršrutą takeliais per kalvas.
Faramello albergė labai gražiame sename name.Ypač nustebino po langais esančos įstrižos kaurymės, perveriančios fasadą kiaurai, tik uždengtos plonu stikliuku.
Už albergės - nuostabaus grožio senas parkas, per kurį šniokščia kalnų upelis, o greta esantis apsamanojęs dvaras Pazo Do Faramello iš pažiūros tobulai suderina gamtą, istoriją ir aktyvią veiklą. Banaliai gaunasi bandant parašyt, bet ten ir mastelis, erdvių kaita ir tankis kažkoks kone japoniškas. Banalokai ir fotografuojasi, bet kelionės tinklarašty mes to nebijom.
Camino 13. Buriavimas tarp moliuskų fermų
Šiandien buvo daugiau saulės ir vėjo, tad išplaukėm paburiuoti.
Buvo netikėta kai Jose pasakė, jog galima švartuotis prie moliuskų auginimo platformų. Tą ir padarėm. Pasivaikščiojom, išsivirėm makaronų, o Nicole pasiūlė kad reikia padaryti laivui piligrimų antspaudą - visgi net dvi naktis nakvojau, kuo ne albergė. O platforma šalia kurios pietavom - prie pat Villanova de Arousa, tai galima sakyti, beveik atburiavau oficialią piligrimų vandens kelio dalį.
Pasisekė sutikt šiuos žmogelius. Apie juos galėčiau daug pasakot, tai verčiau net nepradėsiu - priminkit susitikus.
Camino 12. Laivadienis laisvadienis
Tai va nieko ir neveikiau. Pradrybsojau jachtoje iki pietų.
Pietums Nichole padarė makaronų su daržovėmis, sočiai pavalgėm. Jose turėjo reikalų mieste, o mes išėjom pasivaikščiot iki gretimo kaimelio, kur nieko žymaus kaip ir nėra.
Radom nebent belstukų tradiciją - dažniausiai tai rankos, laikančios kažką apvalaus. Didžiausiame, atrodo, aiškiai obuolys.
Camino 11. Variante Espiritual ir laivai
Atsikėlę išsikvietėm tą patį taksistą, ir jis mus grąžino iš kur vakar paėmė.
Kelias nuo vienuolyno žemyn tikrai buvo nuostabus. Tankmėje palei sraunų upelį, nusėtą malūnų griuvėsiais, leidausi kokius penkis šešis kilometrus. Tikrai viena gražiausių camino atkarpų.
Pakeliui per airbnb radau pakenčiamai pigią nakvynę Vilagarcia de Arousa - jachtoje. Tarėmės dėl nakvynės ryt vakare, bet tas vyrukas iš jachtos Jose man parašė kad kaiptik važiuos vakare iš Vigo ir gali mane nors ir šįvakar pavežt iki jachtos. Neatsisakiau. Pasirodo jis su tokia Nichol dviese remontuoja jachtutę regatai ir priimdami svečius užsidirba įrangai. Laivelis senas ir nudrengtas, bet kompanija smagi. Užtrukom kol apsitvarkėm, dabar trise čia ir nakvojam.
