Camino 5. Link kalnų
Šiandien užgulė nuovargis. Tai žingsniavau lėtai. Tiksliau, žingsniavom dviese apie 7km, su Verneriu, fotografuojančiu edukatorium. Iki Ponte de Lima, kur nuėjau ieškoti vaistinės, nes reikėjo vazelino kojoms, ir kremo nuo saulės, kurio akivaizdžiai per mažai pasiėmiau. Paskui nutariau rimtai pavalgyti ir gavau milžinišką kepsnį. Kažkiek padėjo, bet kasdien po 30km dar ne laikas eiti. Tai šiandien 17.
O Ponte de Lima gražus, nors ir turistinis miestelis.
O toliau tik nuolat besikeičiantis kelias.
Kuris kartais šakojasi, tai piligrimai vieni kitems padeda sudėdami rodyklę ir kryžiuką iš akmenų:
Nes paprastai kelią rodo geltonos rodyklės, o geltoni kryžiukai perspėja kad nuklysi.
Galiausiai puiki albergė, kur mūsų gal 20. Nuostabūs vaizdai iš kiemo, šezlongai, vakarienei sriuba ir alus. Balkonėlis tinkamas ramiam rašymui.
Būsimas chirurgas, kuris su pūslėmis sėkmingai iki čia atėjo, patarė išgert ibuprofeno, nes jis priešuždegiminis. Matysim ar padės. Ryt kopsim per 500m kalną, bus saulėta ir +20.
Camino 4. Gana vokiškas verbų sekmadienis
Dar vakarojam, bet kalbama jau beveik vien vokiškai, o ką šneka du austrai savo akcentu, beveik nieko nesuprantu. Tai ta proga kažką užrašysiu.
Šiandien teko bemdraut kone vien su vokiečiais. Sutikau senelį su 14mečiu anūku. Senuko sūnus studijavo Vilniuje, o anūkas važiuos į Vilnių turistaut rudenį. Pareklamavau Varnelio muziejų. Paskui pasivijau su nuospaudom lėtai rypuojantį vokietuką būsimą chirurgą. Jis mokėjo pasakyt lietuviškai "labas" ir "agurkas". Papasakojo apie dviem dienom prailgintą kelio versiją "Variante Espiritual", kuriame daugiau kalnų, krioklių ir vandenyno. Skamba gerai, jei pats nepavirsiu klipatėle. Nes kojos šiandien truputį išgąsdino - pamaniau kad prasideda tas raumenų uždegimas aplink achilą, kurį jau porąkart esu turėjęs tiesiog mieste. Iki tiek, kad tada nebegalėjau paeit. Būtų kelionės pabaiga, ar bent kelių dienų pauzė. Tai dažnai stojau, masažavau, tepiau žvaigždute.. nes ką dar sugalvosi. Paskui aplenkiau dar vieną klipatėlę prancūzą. Jam, kaip ir porai vokiečių prie šito stalo, nuspaudė ne kulnus, o padus. Nes beveik visi keliai ir takeliai grįsti akmenimis, kurie pėdas ir sąnarius ne juokais kankina. Batus įsigijau tikrai puikius, bet nuo tokio kojų klaipymo padėtų ir aukštesnis aulas. Juokėmės prisimindami koks malonumas eiti tais retais necivilizuoto miško takeliais.
Verbų sekmadienio čia lyg nebūtų. Keli tikintieji mišiose lankėsi vakar, o šiandien bažnyčios užrakintos, tik duris puošia palmių šakos. Ir kai kuriuos pakelės kryžius. kryžiai čia kone kiekvienoj sankryžoj, bet atrodo kiek neįprastai, su trumpesnėmis viršūnėmis.
Bet pagaliau diena buvo saulėta, o prasidėję kalnuoti peizažai - nuostabūs. Net kiek pet saldūs sakytum.
Camino 2. Albergė de Rates
Vos išėjęs susirašiau tokį juodraštį: "Buvo klaida susidėt visas juodas maikutes. Sunku atsirinkt kuri miegojimui, kuri biškį drėgna, kurią plaut reikia, kuri švari.. Belieka pasitelkt maišelių ir pozicijų biurokratiją."
O paskui prasidėjo gamta ir toliai.
Maždaug čia pasivijau Thiery. Sako, kojas spaudžia, ieškos sekančiam miestely kitų batų. Sakau, turiu basutes kaiptik 43 dydžio, galėsiu duot ar kur pakeliui palikt jei neišsispręsi. Po gero kilometro pradėjau gailėtis kad iškart nepasimatavom, dabar žmogus eina skausme, o galėtų neit.
Paskui jį sutikau São Pedro de Rates, miestely kuriame yra dideli nemokami piligrimų nakvynės namai, taip vadinama albergė. Tai turbūt viskas jam ok. Bentjau baigiau apie tai galvot. Buvo tik trečia valanda, ir nebuvau apsisprendęs ar čia liksiu ar eisiu toliau. Na, bentjau gera vieta palikti kam nors savo lazdas - nes pabandžiau su jomis eiti miško taku ir iškart nemaloniai pajutau riešus. Bet vos užėjus pro bromą į kiemą pasidarė įdomu.
Aplūžusi vėjo jėgainė, pusiau ūkiniai, pusiau renginiams pritaikyti pastatai, keista rakandų ekspozicija įstiklintoj galerijoj.. Ir po truputį besirenkantys žmonės, iš įvairių šalių, įvairaus amžiaus ir temperamento. O kitoj gatvės pusėj mažas bokalas kainuoja 1.20€. Tai smagiai pabendravom.
Laikas pažiūrėt kaip skalbiniai - naktį žada linot.
Camino 1. Pirma diena
Ūkanota, vėjuota, šilta. Porto senamiestis lyg žaislinis - siauros tankios gatvelės, reljefas skirtingai subanguoja kone kiekvienoj sankryžoj. Ir daug tekstūrų, mozaikų, ornamentų. Aplankiau katedrą, pasiėmiau piligrimo pasą, nusipirkau žygio lazdas. Viena jų brokuota, nespyruokliuoja. Bet tą pastebėjau tik už miesto. O ėjimas iš miesto užtruko ilgokai.
Gamtos daugėja, bet ji vis dar atitverta betono sienutėm, už kurių laukai su nokstančiais javais ir sodai su prisirpusiom citrinom. Tik vynuogės be lapų, nugenėtos iki kamienų.
Nutariau šiandien eiti kiek mažiau ir užsirezervuoti nakvynę iš anksto. Pažiūrėt kiek bus sveikatos ir kokia konkurencija nakvynei. Gal ir gerai, nes dabar gerokai nuvargęs jaučiuosi. Užtai batai nebeatrodo per dideli, o minkštesni padai skaldyto akmens gatvelėse tikrai kankintų.
Casa dos Caminhos - madinga vieta. Šeimininkė pati gyvena antram aukšte, gamina valgyti, o dabar jau dengia stalą kol aš maigau telefoną šalia ant sofos.
Pusryčiausim keturiese - jaunas šveicaras Thiery ir du plepūs vyresni lenkai iš Airijos, Wieszek ir Andrzej. Neatspėtumėt kad bendra kalba prie stalo tapo vokiečių.
Camino 0. Sapnas
Miegojau prastai, gal kad kumpio prieš miegą prisirijau. Bet sapnavau neprastai.
Artinosi lietaus debesis. Miegojau automobily, kone vidury gatvės, kažkuo panašios į Medžiotojų g. Debesis slinko žemai lyg pilka antklodė, tačiau lygiai gatvės vidury iš jo buvo susiformavęs toks nukaręs sutirštėjimas, kaip varveklis, siekiantis visai žemai. Kai praslinko virš manęs, pamačiau kad jo smaigaly pakabintas didžiulis raktas. Keistai paišdykavo kažkas, bet kaip ji įkabino? Tada pamačiau aplink skraidantį lėktuvo modeliuką - kažkas iš balkono greta jį valdė. Bet jis tik žaidė, akivaizdžiai ne jų darbas. Paskui iš balkono pasirodė dar vienas skraidantis aparatas, nelabai matėsi koks, nes jis nešė stiklainį su žuvele. Savaip išvedė ją "pasivaikščiot". Debesis praslinko, lietaus nebuvo, susirangiau pataluose mašinoj, galvodamas kad gal reikia praleist dieną Porto ir šiand niekur neiti.
Keliuosi jau piligrimų bendrabuty. Keista kad kažkas kalba lietuviškai. Jaučiuosi nekaip, ir Jurgis sako palauk truputį, važiuosim su mašina. Išvažiuojam, bet jis vairuoja siaubingai, vienu momentu perlipo į galinę sėdynę ir kažką ten pradėjo daryt. Avarinėj situacijoj pasilenkiau priekin pasukiot vairą, bet teko ir pilnai persėsti. Tik supratau, kad ir stabdžiai beveik neveikia. Kažkur pavyko sustoti, keistoj ramioj vietoj palei upę. Sakau viskas, eisiu jau, o tu negali šiandien vairuot. Bet jis greit apsivaikščiojo kažkur ir grįžęs sako, kad rado kas pataisys mašiną. Einam kažkur, ant laiptukų lyg prie uolos prie mūsų prieina du vyrai, vienas kviečia į vidų, o po sekundės pasirodo kitas, didelis, raudonu lyg apdegusiu veidu ir tuščiom akiduobėm. Bet gero ūpo, vis juokauja. Užeinam vidun, ten keistoka kontora, spintos su knygomis ir daiktais, rašomasis stalas. Žmonės ateina ir išeina. Kažkokia universali, lyg techninės pagalbos kūrybininkams parduotuvė. Kažkas iš gilumos ateimlna su milžinišku prožektorium, kažką pasitiesia ant grindų ir nagrinėja. Reikia palaukt kol juos aptarnaus.